Kaip pa­dė­ti sa­vo pa­aug­liui vai­kui įgy­ven­din­ti tik­rą ne­pri­klau­so­my­bę

Paauglių auklėjimas daugeliui tėvų sudaro sunkumų. Viena iš problemų, su kuria susiduria tėvai – tai jų vaikų nepriklausomybės siekis. Neseniai pasirodžiusioje knygoje „Išmintinga meilė” mokslo daktarai Marta Heineman ir Viljamas J. Piperiai siūlo auklėjimo principus, padėsiančius tėvams lengviau susikalbėti su paaugliais.

Martha Heineman Pieper, Ph.D., William J. Pieper, M.D. Išmintinga meilė.

Pa­plitęs įsi­ti­ki­ni­mas, jog pa­grin­di­nis pa­aug­lio tiks­las yra tap­ti ne­pri­klau­so­mam nuo sa­vo tė­vų ir kad kiek­vie­nas pa­aug­lys ne­iš­ven­gia­mai tu­ri per­ei­ti tė­vų at­me­ti­mo lai­ko­tar­pį, kad tap­tų lais­vas nuo jų įta­kos. Lai­kan­tis to­kio po­žiū­rio, bū­tų ga­li­ma teig­ti, jog pa­aug­liams vi­siš­kai nor­ma­lu ir net­gi po­zi­ty­vu bū­tų nie­ki­na­mai žiū­rė­ti į tė­vų po­li­ti­ką jų at­žvil­giu, jų iš­min­tį, ver­ty­bes, gė­dy­tis vie­šo­je vie­to­je ro­dy­tis su sa­vo šei­mos na­riais ir ne­kri­tiškai pri­im­ti sa­vo bendra­amžių sko­nį ir pa­žiū­ras. O mes tei­gia­me, jog pa­aug­liai, ku­rie taip el­gia­si, ken­čia nuo vi­di­nio ne­lai­min­gu­mo, ku­rio ga­li­ma išveng­ti ir ku­rį ga­li­ma iš­gy­dy­ti. To­kius vai­kus, jei­gu jie no­ri pa­si­jus­ti lais­vi nuo tė­vų, bū­ti­na ig­no­ruo­ti ir steng­tis nuo jų at­si­ri­bo­ti.

Ka­dan­gi tik­ra ne­pri­klau­so­my­bė pa­sie­kia­ma tuo­met, kai vai­ko vi­di­nė ge­ro­vė vi­sam lai­kui ati­tols­ta nuo kas­die­nio gy­ve­ni­mo sėk­mių ir ne­sėk­mių se­kos, pa­aug­liai ne­ga­li pa­siek­ti tik­ros au­to­no­mi­jos at­mes­da­mi sa­vo tė­vus. Prie­šin­gai, pa­aug­liai, ku­rie pa­sie­kia tik­rą ne­pri­klau­so­my­bę, ar­tu­mo ir mei­lės sa­vo tė­vams jaus­mus per­ke­lia į pla­tes­nę erd­vę – mo­kyk­lą, san­ty­kius su drau­gais ir lais­va­lai­kio už­si­ė­mi­mus. Pa­aug­liams ne­bū­ti­na ap­leis­ti tė­vų liz­do ir ne­rei­kia jų iš jo stum­ti. Jū­sų pa­aug­lio su­vo­ki­mas, kad tė­vai vi­suo­met yra pri­ei­na­mi ir jam at­si­da­vę, yra be­ne svar­biau­sias jo be­si­for­muo­jan­čio įsi­ti­ki­ni­mo, jog jis ga­li val­dy­ti sa­vo gy­ve­nimą taip, kad bū­tų lai­min­gas pats ir teik­tų lai­mę ki­tiems, kom­po­nen­tas.

Pa­aug­liai dar nė­ra pa­si­ren­gę bū­ti vi­siš­kai sa­va­ran­kiš­ki. Jei ne­lei­si­te sa­vo pa­aug­liui vai­kui at­si­rem­ti į jus, kai jam tai bus rei­ka­lin­ga, jūs pa­ska­tin­si­te jį kliau­tis ki­to­mis, ne to­kio­mis kon­struk­ty­vio­mis sa­vęs guo­di­mo for­mo­mis (to­kio­mis kaip mie­go­ji­mas po dvy­li­ka va­lan­dų per pa­rą, nak­ti­nė­ji­mas pas drau­gus, per­ne­lyg glau­dus su­ar­tė­ji­mas su šir­dies drau­ge ar drau­gu). Tai­gi leis­ki­te sa­vo pa­aug­liui, kai to rei­kia, at­si­rem­ti į jus, o kai jam no­ri­si, pa­mė­gin­ti pa­mankš­tin­ti spar­nus sa­va­ran­kiš­kai.

Jei­gu jū­sų pa­aug­lys no­ri sa­vo lais­va­lai­kį pra­leis­ti drau­ge su ju­mis, pa­si­sten­ki­te, kad jis jaus­tų­si jū­sų lau­kia­mas ir pa­gei­dau­ja­mas. Ne­sa­ky­ki­te ir ne­duo­ki­te jam su­pras­ti, jog jis yra jau vi­siš­kai su­au­gęs, kad jam de­rė­tų siek­ti jū­sų kom­pa­ni­jos ar­ba ver­čiau užsi­im­ti „sa­vo amžiui tin­ka­mes­ne“ veik­la, pa­vyzdžiui, nu­ei­ti pas drau­gus. Ir priešin­gai, jei­gu jū­sų pa­aug­lys vai­kas pa­ti­ria kon­struk­ty­vios so­cia­li­za­ci­jos lai­ko­tar­pį ir di­dži­ą­ją lai­ko da­lį pra­lei­džia ne na­mie, pa­si­sten­ki­te, kad jis su­pras­tų, jog tam ne­pri­eš­ta­rau­ja­te.

Pa­aug­lių, ku­rie ga­li pa­si­ti­kė­ti tė­vų no­ru pri­si­im­ti at­sa­ko­my­bę už jų vys­ty­mo­si po­rei­kius, ne­trau­kia sa­vi­dest­ruk­ci­niai ar an­ti­so­cia­lūs ma­lo­nu­mo šal­ti­niai. Vie­nas su mu­mis ben­drau­jan­tis ber­niu­kas, ku­rio drau­gai šeš­ta­die­nio va­ka­rus leis­da­vo links­min­da­mie­si su „pro­ble­miš­ku“ drau­gu, ne­sun­kiai at­si­spir­da­vo pa­gun­dai pri­si­jung­ti prie jų, nes tė­vai jam vi­suo­met su­tik­da­vo va­ka­rui iš­nuo­mo­ti ki­no fil­mą, ku­rį drau­ge su juo ir pa­žiū­rė­da­vo ar­ba nu­si­ves­da­vo jį pa­žais­ti gol­fą. O ka­dan­gi tė­vai vi­suo­met leis­da­vo jam at­si­ves­ti ke­le­tą drau­gų į na­mus, jam bu­vo leng­va pa­lai­ky­ti san­ty­kius su ben­d­ra­am­žiais.

Tė­vai, ku­rie tei­gia, kad jų pa­aug­lys vai­kas nie­kuo­met ne­no­ri leis­ti lai­ko su jais, da­ro štai ko­kias klai­das:

• Jie sten­gia­si pri­vers­ti sa­vo pa­aug­lius vai­kus ei­ti ten, kur ei­ti jiems vi­siškai ne­si­no­ri (dažniau­siai tai bū­na vi­zi­tai pas tė­vų drau­gus ir gi­mi­nai­čius).
• Jie pri­me­ta sa­vo pa­aug­liams vai­kams sa­vo su­pra­timą apie tai, kiek lai­ko jam de­ra pra­leis­ti su jais, ir jau­čia­si užgau­ti ar­ba tam­pa per­ne­lyg kri­tiški sa­vo vai­kų at­žvil­giu, jei­gu jų su­pra­ti­mas yra ig­no­ruo­ja­mas.
• Jie in­tui­ty­viai ku­ria ne­ga­ty­vią at­mo­sfe­rą, bū­da­mi per daug prie­ka­būs ar kri­tiš­ki sa­vo pa­aug­lių vai­kų at­žvil­giu dėl jų el­ge­sio ma­nie­rų, šu­kuo­se­nos ar dra­bu­žių, po­žiū­rio į gy­ve­ni­mą ar kal­bos sti­liaus.

Jei­gu lei­si­te sa­vo pa­aug­liui vai­kui pa­čiam nuspręsti, ka­da ir kaip jam leis­ti laiką su ju­mis, ir lai­ky­si­tės lo­ja­lu­mo jo ap­ran­gos bei kal­bos ma­nie­rų at­žvil­giu, pa­ste­bė­si­te, kad vai­kai ėmė il­giau ben­drau­ti su ju­mis, o jū­sų san­ty­kiai ta­ps tik­rai ma­lo­nūs.

Iš Martha Heineman Pieper, Ph.D., William J. Pieper, M.D. Išmintinga meilė. Katalikų pasaulio leidiniai, 2011.