Kodėl taip elgiamės?
|

Kodėl taip elgiamės?

Kodėl mes kartais elgiamės taip, tarytum patys prieštaraudami sau? Vieną dieną galime prisiekinėti meilėje, o kitą jau bėgame neatsisukdami. Kas mus verčia taip elgtis? Spontaniškumas? O gal kvailumas? Jeigu sugebame ištarti žodį “myliu”, ar mes ištikrųjų mylime? Ar tik meluojame patys sau, nes visi aplinkui tik ir kalba apie tą meilę, ir vien bandos jausmo vedami, mes norime to paties, ką turi kiti?

Praeidamas viengungis mato žmones – poras, kurie vaikšto susikabinę rankomis, kalba vienas kitam meilius žodelius, ir jis pats to užsimano, nes pasijaučia per daug vienišas, net geriausių draugų apsuptyje. Toks žmogus iškart puola į pirmus pasitaikiusius santykius, vos pajutęs menkutę simpatiją, vien tam, kad nebūti vienam. Ar verta tai daryti? Ar verta draugauti, net jeigu matai, kad jūs visiškai skirtingi? O gal labiau verta būti vienam, tol, kol randi sau artimą sielą? Bet tada tenka ilgą laiką kentėti vienumos jausmą.

Vieni žmonės tiesiog sėdi ir laukia, kol į duris pasibels išsvajotasis žmogus, kiti ieško, nepraleisdami nei vieno pro šalį, nes taip mano rasią tą vienintelę personą. Susitikę, laukiantieji ir beieškantys, ima ginčytis, kuris iš jų teisus. Tačiau kompromisas niekada ir nebūna rastas. Yra tik vienas būdas: tiesiog būti su žmogumi, su kuriuo nori būti.

Tie santykiai neturėtų būti paremti formalumu, oficialumu. Neregėtas ir negirdėtas dar toks įstatymas, kuris verstų du žmones vadintis pora, vien todėl, kad juodu vaikšto susikabinę už rankučių. Jeigu nėra įstatymo, vadinasi nėra ir formalumų. Taigi tiesiog galime būti su mums patinkančiais žmonėmis ir nesijausti taip, lyg esame susituokę. Mes galime elgtis su mus traukančiu asmeniu, taip, kaip elgiasi žmonės, kurie vadina save pora. Tačiau nesame įsipareigoję skalbti jo arba jos kojinių, ar tikrinti, kur būna tas žmogus. Kai žmogus jaučia, jog esate jam artimi, jis pats viską pasakoja, ir nieko neslepia. Jeigu jis slepia, vadinasi per mažai pasitiki jumis. Bet jeigu jūs imate jo klausinėti, šalia jūsų esantis žmogus priverstas jums meluoti. Melas griauna santykius. Nepasitikėjimas taip pat. Bet jeigu tų formalių santykių nėra vadinasi nėra ir ko griauti. Draugystės niekada nesugriausi, nes jeigu draugystė yra, vadinasi ji tvirta ir amžina. Nes jeigu jūs manote, kad draugystė buvo, tačiau kitas žmogus ją sugriovė, pagalvokite iš naujo. Jeigu draugystėje viskas yra slepiama, nepasitikima ir panašiai, tai gal tos draugystės ir nėra, o tai tik paprasčiausias apsimetinėjimas iš baimės likti vienam?

Būdami šalia kito žmogaus, be užrašo ant kaktos “pora”, mes kartu jaučiame baimę, tarytum dėl paprasčiausio žodžio nebuvimo, mums patinkantis žmogus gali dingti, pabėgti ar išduoti. Tačiau, juk tas asmuo, lygiai taip pat gali pasielgti, ir kai jūs save vadinate pora. Taigi klausimas: ar verta sakyti beprasmį žodį? Negi neužtenka tiesiog būti kartu? Jeigu žmogus norės su jumis būti, jis bus, bet kuriuo atveju. Bet jeigu nenorės, jis pabėgs, kad ir kas bebūtų.

Pasaulyje vienintelis santykių oficialumas – tai santuoka. Tada prieš valdžią ir Dievą, mes prisiekiame, kad saugosime, mylėsime savo pasirinktą partnerį, visada būsime šalia jo. Tada, bet koks kelio metimas dėl takelio yra baudžiamas pagal įstatymus. Bet žmonės susitarę būti pora, ima elgtis taip, tarsi būtų susituokę. Ima vadovauti kitam, varžyti kito laisvę ir t.t. Kam visa tai? Kas mums duoda teisę vadovauti kitiems, kol nesame paženklinti Dievo ir Valdžios santuokos saitais?

Dar kartą pabrėžiu: užtenka būti kartu. Užtenka to labai norėti. Ir ateityje pamačius, jog tas žmogus moka būti su tavimi dar nesusietas, tada galima ryžtis svarbiam gyvenimo žingsniui – santuokai.

Atsiuntė:  Lina

Autorius

Įvertinkite straipsnį

0 / 12

Your page rank:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *