Kokie Lietuvoje sužadėtuvių papročiai?

Laba diena,

Daug yra kalbama apie vestuves, o apie sužadėtuvės labai mažai. Ar mes turim kokių tradicijų?

Mus pakvietė vyro sesuo į savo sužadėtuves. Bet mes nežinome kaip viskas vyksta, ar mes turime paruošti kokių dovanų jiems ta proga.

Gal ką galėtumėt patart mums?

Iš anksto labai dėkinga.

Atsakymas:

Autentiškų žinių apie vestuvių papročius palikęs J. Pabrėža nemažą dėmesio skiria sužadėtuvėms, jo vadinamoms zalietomis (vėlesnieji autoriai bei informatoriai žino sanderybas ir zalėtas). Pagal J.Pabrėžą, tai galutinis vaikino ir merginos susitarimas, atliktas pagal tradicines apeigas, kurios liaudies sąmonėje turėjo juridinę santuokos akto prasmę. Autorius pabrėžia, jog sužadėtiniai, jeigu dėl kurių nors prižasčių vėliau nesusituokdavo, vis tiek jau yra susigiminiavę ir nebegali tuoktis su kitais artimais vienos ar kitos pusės giminaičiais.

J.Pabrėža, tiesa, nenurodo, kokios tuo metu buvo sužadėtuvių apeigos. Tai paaiškėja iš vėlesnių šio papročio aprašymų. Michalina Gedminienė, /…/ teigia, kad piršliams atsilankius pas merginos tėvus trečią kartą galutinei sutarčiai, mergina prisegdavo vaikinui rūtų šakelę ir parišdavo skepetaitę /…/. Kitoje informacijoje /…/ patikslinama: vaikinas dovanodavo merginai trikampiu sulenktą skarą, į kurią būdavo įdėta pinigų, o prie kiekvieno skaros kampo prisegta po rūtos šakutę. Mergina vaikinui dovanodavo ar pirštines, ar vilnonį šaliką. A. Jonušas pabrėžia, jog galutinis “suderėjimas” (sanderybos) įvykdavo po ūkvaizdžių, t.y. apžiūrėjus jaunojo turtą. Kartais vaikinas atsiveždavo vestuvinius žiedus. Tuomet jaunieji užsimaudavo žiedus ant kairės rankos ketvirtojo piršto, sėsdavosi ir vaišindavosi. Nuo tada merginos tėvai imdavo vadinti žentu /…/. Per sužadėtuves jaunieji pirmą kartą viešai pasibučiuodavo.

Sužadėtuvių (sanderybų) apeigas bene detaliausiai yra aprašęs M. Valančius. Pagal jį, sužadėtuvės vyksta šeštadienį po ūkvaizdžių. Į merginos namus atvyksta vaikinas su piršliu ir keletu svečių. Piršlys atsiveža gėrimo. Jaunieji sodinami prie atskirų stalų. Piršlys, su gėrimo taure užsveikindamas merginos tėvą, po to motiną, klausia, ar šie leidžia dukterį už peršamo vaikino. Gavęs teigiamą atsakymą, klausia vaikiną, ar jis sutinka merginą vesti, o ją – ar sutinka tekėti. Jiems atsakius teigiamai, piršlys duoda merginos motinai pinigų, o ši, paėmusi dukterį už rankos, taria: “Štai atiduodu mano vaiką, imk sau”. Tada piršlys, vėl pripylęs taurę, kreipiasi į merginą: “Sveika, jaunoji!” Drauge atneša jai lėkštelėje baltą nosinę apdengęs rūtų vainikėlį, kurį merginos sesuo prisega šiai prie plaukų. Po šių apeigų piršlys pasodina jaunąją užstalėje prie jaunojo, drauge pareikšdamas, ką jaunajai porai jis dovanosiąs pradžiai gyvenimo. Savo dovanas pažada ir kiti sužadėtuvių svečiai: vyrai – gyvulių, javų, merginos – audinių. Rytojaus dieną sužadėtiniai važiuoja “paduoti užsakus”.

Sprendžiant iš M.Valančiaus aprašymo, sužadėtuvės, arba sanderybos, – tai senovinės sutuoktuvės. /…/. Mažosios Lietuvos dvasininkai dar XVII a. pradžioje kaltino lietuvius, kad po sužadėtuvių jie leidžia jauniesiems drauge miegoti, nors šie bažnyčioje susituokia tiktai po pusmečio ar metų. Nepaisant to, šis paprotys ten išliko iki XIX a. antrosios pusės. Panašią reikšmę sužadėtuvėms teikė ir kitos Europos tautos.

J.Pabrėžos minimas sužadėtuvių  (zalietų) “tikrumas” – tai vaikino ir merginos prie liudininkų pareikštas noras susituokti, patvirtintas tam tikromis apeigomis: vienas kito užgėrimu, drauge su dovanomis pasikeitimas rūtų šakele ar vainikėliu, vėlesniais laikais – užsimovimas sutuoktuvių žiedu ir viešas pasibučiavimas.

Liaudiškasis santuokos ritualas XIX-XX a. pirmaisiais dešimtmečiais iš vestuvių sandaros pamažu išstumtas. Vėliau vėl atgijo ir sudarė civilinės santuyokos apeigų pagrindą.

Po ūkvaizdžių būdavo duodami užsakai. Kadangi bažnytinės jungtuvės tik labai pamažu įėjo į liaudies gyvenimą, suprantamas ir užsakų vengimas. Tai aiškiai nurodo M. Valančius: “Užvis žmonėms užsakai netiko, todėl ne vien turtingieji, bet ir vargdieniai, pačias ketindami vesti, melsdavo vyskupo, kad galėtų be užsakų apseiti”.