Laiškas abejingajam

Vasara… Ruduo… Žiema… Pavasaris… Ir vėl vasara… Ir taip kasmet keičiasi metų laikai… Keičiasi gamta, o kartu su ja ir žmonės… Tik vieni iš jų to nepastebi, o kiti džiaugiasi tuo kiekvieną dieną…

Aš taip pat anksčiau nekreipdavau dėmesio kaip aplink mane keičiasi gamta… Kaip kiekvieną pavasarį sprogsta medžių pumpurai, o rudenį lapai pasipuošia auksine spalva… Ir tik dabar eidama gatve vis dažniau ir dažniau stebiu saulę, medžius, o ne žmones, kurie kaip visuomet šalti ir abejingi…

Toks pat šaltas ir abejingas man buvai ir tu… Labai tave mylėjau, nors gal ir dabar dar tebemyliu… Tačiau nežinau, nes esu pasimetusi savo jausmuose ir mintyse… Mylėjau tave, nors ta meilė ir buvo vienpusė… Daug metų tylėjusi apie savo jausmus, aš išdrįsau tau juos atskleisti… Ar reikia sakyti, kaip jaučiausi, kai tu pasiūlei susitikti? Jaučiausi lyg maža mergaitė, gavusi saldainį… Tačiau tas susitikimas neatnešė to, ko tikėjausi…Tu buvai šaltas ir atrodė, jog tu čia atėjai lyg kažko verčiamas…Tu taip ir neišdrįsai man pasakyti, kad nejauti man to paties, kaip aš tau… Pati tą supratau, kai po mūsų susitikimo tu dingai…

Išvažiavai į kitą miestą ir palikai mane laukti… Kiekvieną dieną laukiau tavęs… Kaskart krūptelėdavau išgirdusi telefono skambutį, manydama, jog tai tu… Bet tai nebuvai tu… Ir kaskart jausdavau nusivylimą… Kaltindavau save, jog be reikalo laukiu to, ko niekada nebus…

Bėgo dienos ir aš, taip laukusi tavęs, praradau viltį… Bandžiau užsiimti viskuo, kas padėtų pamiršti tave… Net bandžiau įsižiūrėti kitą žmogų, tačiau neradau nei vieno, kuris galėtų pakeisti tave… Visus lygindavau su tavimi. Ieškojau tokio, kuris turėtų tavo akis, tavo plaukus, tavo šypseną…

Vieną dieną važiavau autobusu į miestą… Artėjau prie stotelės, kur turėjau išlipti… Visuomet atidžiai pro langą stebiu stovinčius ir laukiančius autobuso, tačiau šį kartą mano mintys klaidžiojo svetur… Išlipau ir jau buvau besukanti kairėn, kai mano akys sustojo ties vienu žmogumi… Tai buvai tu… Man net žadą atėmė, aš likau stovėti kaip įbesta… Tavo šviesūs plaukai, tavo veidas… Tai tikrai buvai tu… Aš negalėjau apsirikti, nes tavo atvaizdas kasdien mane persekiojo, lyg koks šešėlis…

Tu stovėjai, bet nematei manęs, nes aplink mus buvo daugybė žmonių… Norėjau prie tavęs prieiti, tačiau nedrįsau… O kam? Juk buvau tau nereikalinga… Ir su akyse besikaupiančiomis ašaromis nuėjau…

Tave pamačiusi supratau, jog vis dar tebemyliu tave… Tas laikas, kai nemačiau tavęs, man nepadėjo pamiršti tavęs…

Ir dabar, kai einu gatve lyja lietus… Einu ir mano skruostais rieda ašaros… Tačiau nežinau ar tai ašaros, ar tik lietaus lašai rieda mano skruostais… Einu ir tikiuosi sutikti tave… Pamatyti bent iš toli… Turiu viltį… Ir ji bus, kol būsiu gyva…

Gyvenu su širdimi, kuri plaka iš meilės tau, nes meilė tau-tai pats geriausias dalykas pasaulyje, kuris man galėjo nutikti…

Visuomet tave mylėsiu, kad ir kur bebūtum tu, ir kur bebūčiau aš…

Atsiuntė: Ingrida