Laiškas atstumtai meilei

Aš visada Tavęs lauksiu. Kaip ir tada, kai laukėm vienas kito… Uždegiau lange šviesą ir stovėjau, veltui bandydama ką nors įžiūrėti. Tai buvo ženklas, kad myliu Tave. Žinojau, kad esi ten. Nemačiau Tavęs, bet žinojau. Visada žinojau. Tą naktį, nuo į sieną mestos cigaretės, pažirusios kibirkštys buvo gražiausia ką iki šiol esu mačius. Tik tada dar nežinojau, kad mūsų meilė taip pažirs ir užges…

Aš visada Tavęs lauksiu ir visada Tave mylėsiu. Deja per vėlai tą supratau. Pati sudaužiau mūsų meilę.

Pameni, kartą Tu paklausei kodėl verkiu? Aš atsakiau, kad tai ne ašaros, o tik krintantys nuo medžio lašai. Sakei, kad aš stipri. Netiesa… Niekada tokia nebuvau. Norėjau būt, bet nebuvau. Neaiškinsiu, kodėl. Tiesiog taip buvo. Mes abu nebuvom pakankamai stiprūs. Aš pasitraukiau. Tu leidai man taip padaryt. Ne, ne iš karto, bet paleidai mane. Kodėl? Juk taip mane mylėjai. Tik aš galbūt Tave mylėjau per mažai. Ar galėsim kada nors tai pamiršti?

Aš visada Tavęs lauksiu. Niekada nepamiršiu tos šaltos gruodžio nakties, kai vaikščiojom apsnigtomis kaimelio gatvėmis ir kalbėjom, kalbėjom… Buvo gera jausti Tave šalia ir taip sunku suvokti, kad netenku Tavęs visam laikui. Nebepamenu, apie ką kalbėjom, galvoje sukosi viena mintis – Tu jau nebe mano. Negalėjau Tau pasakyti viso šito tada, negalėjau trukdyti.

Dabar kas kita, dabar jau galiu kalbėti. Nors nežinau, kaip Tu į visa tai pažvelgsi, gal nesuprasi, gal pyksi, gal Tau bus skaudu. Nežinau. Manau atėjo laikas Tau sužinoti, o gal tiesiog aš nebegaliu su šituo visu gyventi. Ne, aš neatsiprašinėsiu, jau per vėlu. Ir neaiškinsiu, kodėl taip atsitiko, viskas buvo seniai. Tik tas jausmas neleidžia ramiai gyventi. Per tuos šešiolika metų nebuvo dienos, kad neprisiminčiau Tavęs. Dažnai sapnuoju Tave. Kartais mes mylimės, kartais Tu nenori manęs pažint, kartais ieškau Tavęs ir nerandu, nors žinau, kad Tu kažkur šalia.

Aš visada Tavęs lauksiu. Belieka tikėtis, kad perskaitysi šitą laišką ir suprasi, kad jis skirtas būtent Tau. Žinau, kad nieko nebegalima pakeisti, praeitis negrįš. Taip jau būna, bet nenoriu pamiršti, nenoriu prarasti tų trupinėlių, kurie mums dar galbūt liko…

Tavo Debesėlis

Atsiuntė:  Jolita