Laiškas draugui

Mylimas mano drauge,

Rašau tau tarsi laišką, tarsi prisipažinimą, tarsi savo meilės išpažintį. Jei turėčiau galimybę, tuos žodžius sakyčiau žiūrėdama į tavo žėrinčias akis. Nesvarbu, ką tu į tai pasakytum, svarbiausia, kad žinotum, koks man esi svarbus ir kaip ilgai tęsiasi mano jausmų gija tau. Tai ne vienos dienos susižavėjimas, kuris užsimiršta pamačius kitą gražų veidą. Tai meilės jausmas, kuris gyvena manyje ne dieną, ne savaitę ir ne mėnesį, o jau keletą metų.

O juk viskas prasidėjo nuo tavęs! Netgi pirmieji sakiniai mano dienoraštyje buvo apie tave. Tu visko pradžių pradžia. Tu ta ugnelė, kuri liepsnoja manyje, skatina veikti, mąstyti mylėti. Ir dabar kaskart, kai einu tuo keliu ir ypač toje vietoje, kurioje mes pirmą kartą susitikome, širdis taip smarkiai suspurda. Kad tu žinotum, su kokiu džiaugsmu tariu tavo vardą, su kokiom laimės kupinom akim aš galvoju apie tave. Nežinau kodėl, bet net gerai tavęs nepažinodama aš susižavėjau tavimi ir net nepajutau, kaip tas susižavėjimas peraugo į tą didingą jausmą.

Laikotarpis, kai gyvenai taip arti manęs, buvo laimingiausias man. Tačiau gyvenimas kupinas netikėtumų – laimingos akimirkos negali tęstis amžinai. Tu išvykai palikdamas tuštumą mano širdy. Ir tikriausiai išvykdamas net nenutuokei, kad čia lieka tave mylinti mergaičiukė su sopulingai skaudančia širdim dėl tavo išvykimo. Ak, kiek liūdesio buvo mano veide tą dieną. Ne paslaptis, kad ir sūrios ašaros vilgė mano skruostus. Nuo tos dienos aš vis laukiu tavęs sugrįžtančio. Su kiekvienu auštančiu rytu aš manau, kad tai mūsų susitikimo diena.

Tava širdis man visad buvo paslaptis. Tačiau galbūt kažkada mažytė meilės ar bent simpatijos liepsnelė man ruseno ir tavo širdy. Taip kalba mylinčios merginos širdis, kuri ir dabar su kiekvienu dūžiu vis smarkiau tave myli. Mylimas mano drauge, gal tavo širdis dar ir šiandien laisva, gal anų laikų prisiminimai apie mus iki šiol dar gyvi tavo atminty lygiai taip, kaip man jie yra brangūs ir visų svarbiausi.

Kiek lapų išmarginta kreivom mano raidėm, kiek laiškų prirašyta tau, kiek prisiminimų ir visa tai vidinio, nenumaldomo jausmo dėka, kuris prasiveržia mano lūpom, širdimi ir darbais. Sunkiomis gyvenimo akimirkomis aš kartoju vien tavąjį vardą, tokį gražų, tokį nepakartojamą ir taip širdžiai artimą.

Dainuok, širdie, gyvenimą, kai dega manyje nemaldoma ugnis, kai savyje jaučiu tą virpesį, tą meilės jėgą. Šaukiu tave, o mano mylimas berneli, šaukiu tave aš tūkstančiais vardų. O gal aš tik iliuziją vejuos? Galbūt, bet ta pirmoji meilė gyvens per amžius manyje. Ji nemari – ji visagalė! Gimei žmogum, kad eitum, kad ieškotum, Kad rastum tą išsvajotą sielą, Kurios širdy liepsnotų meilė tau. Tik sielos artimos, tik širdys mylinčios Gali sukurt pasauly rojų. Taigi sugrįžki čia, surask mane Ir kurkim savo rojų.

Atsiuntė: Adelė