Laiškas tau…

Rašau… Tikriausiai Tau… Ir apie Tave… Žinau, šio laiško Tavo adresu niekada neišsiųsiu, bet kad ir kaip kvaila, kažkur, giliai širdyje, tikiu… kad šie žodžiai Tave pasieks… tikiu, kad nors tada suprasi, kaip man reikėjo Tavęs, ir koks brangus Tu man buvai… Suprasi, kad Tu buvai man daugiau nei paprastas žmogutis… Tikiu… Galbūt… Kada nors…

Net nežinau, ką Tau pasakyti… Nors atrodo jog tiek daug žodžių yra širdyje skirtų vienam Tau… Tau…Vieninteliam… Aš net nebežinau, dar pykstu ant Tavęs ar jau nebe… Žinai, Tu supykdei mane – su manimi… Kaip? Protas nesugeba Tau atleisti ir labai norėtų keršyti, bet širdis neleis… širdis per daug Tave myli, kad linkėtų Tau blogo…

Žinai, man taip buvo gera būti su Tavimi, žiūrėti į dangų ir kalbėti apie žvaigždes, paprasčiausiai eiti keliu ir žinoti,.. kad Tu esi šalia, ne tik kūnu, bet ir mintimis, jausmais… Kad tai priklaus man… Vienai… Kai net neateidavo mintis, kad kada nors Tu būsi taip toli, nors stovėsi šalia manęs… būsi toks pat, bet ir toks kitoks… Svetimas… Būsi šalia manęs, bet Tavęs su manimi nebus… O juk taip sunku yra būti šalia ir žinoti, kad to žmogaus negali turėti….

Tąkart mes kvatojom, kad laikas sustoja vietoje, kai mes susitinkame,… o dabar laikas kvatoja, kad mes stovime vietoje, taip ir nedrįsdami žengti nė žingsnio į prieki…

Išėjusi laimė niekada taip ir neparėjo atgalios… Laikas nuėjo savais keliais, nesugrąžinamai nusinešdamas džiaugsmus ir lūkesčius… O likimas… likimas šuoliuodamas nukūrė pas kitus, palikdamas mus stovėti… Ir Tu pirmas išdrįsai žengti į priekį nė neatsigręždamas…

Anksčiau buvome MES, o dabar anapus laimės likome tik pilkais AŠ ir TU… Dabar Tu netoli manęs tik kūnu – Tavo jausmai, mintys ir širdis priklauso kitai… Kitai… O mano gyvenime taip skaudžiai viskas nutolo kartu su Tavimi…

Žinojau… Mačiau… Supratau… kad atėjo pabaiga, todėl ir pasitraukiau iš Tavo gyvenimo… O Tu mane labai lengvai ir greitai išbraukei iš savo širdies ir minčių… Kvaila… bet… kažkur, giliai viduje, dar yra viltis, kaip krislelis maža, bet aštri… Ir aš vis dar tikiu, kad kada nors Tu pramerksi savo spindinčias akeles, kurios kadais taip kerinčiai žiūrėjo į mane, kurios visur mane lydėjo… ir pareisi pas tą, kurios širdis tyloje vis dar šaukiasi Tavosios… Tikiu, kad pajusi jog Tavęs kažkas tolumoje vis dar be galo laukia… Tikiu, kad ateisi pas mane ir pasakysi, jog Tau manęs reikia… Žinau, kad taip tikriausiai būna tik pasakose… O aš tikiu… Ir bijau, bet tikriausiai ir viliuosi – vieno dalyko… kad tada man jau gali nebereikėti Tavęs… nes tikiu, kad kada nors ir manoji širdis pajėgs ištarti, jog viską pamiršo apie Tave… Juk sako, kad laikas visas žaizdas gydo… Tikiuosi… kad nepamirš ir manosios…

Niekada ir niekam nenoriu pasirodyti silpna, o ypač Tau… Kitiems stengiuosi atrodyti stipri ir nepažeidžiama… Tikriausiai todėl ir tąkart, kai mano akivaizdoje Tu buvai su draugais, apsimečiau jog Tavęs nepastebiu, nors iš tiesų akimis sekiau kiekvieną Tavo žingsnį, gestą, šypseną… Viduje verkiau, širdis viena liūdėjo, buvau palūžusi, tačiau išore to neparodžiau… Atrodžiau linksma, išdidi ir tvirta. Tu manei, kad aš laiminga… Bet tai buvo netiesa… Netiesa… O kad Tu žinotum, kaip sunku šypsotis, kai širdis verkia… Iš tiesų ji klykė, kaip žuvėdra jūroje per audrą… bet aš šypsojausi, nes žinojau, kad turiu įrodyti, jog man gerai ir be Tavęs… Stengiausi ir žinau, kad man pavyko – Tu nematei manęs palūžusios… Tavo akyse aš likau tvirta ir nepalaužiama! Tu nematei rasos lašelių spindinčių mano akyse… Tu nematei, kaip skaidri ašara nuriedėjo mano skruostu ir smulkiais lašeliais pažiro ant žemės… Ir Tu niekada nesužinosi, kad mano akys spindėjo nuo ašarų, kai tąkart Tu išėjai… Tu niekada nesužinosi…

Žinai, labai norėčiau tikėti, jog dabar tu ieškai… ieškai manęs, bet nerandi… neberandi… nesurandi… Žinau, kad galvoji, jog naivu, tikėti tuo, kas niekada neįsipildys… tuo kas niekada netaps realybe… netaps gyvenimu… Suprask – man tikėjimas ir viltis – ir yra gyvenimas…

Gal ir nereikėtu liesti jau gyjančių žaizdų… Bet aš kas kartą jas draskau pati sau, kai vartau prisiminimų albumą, niekaip nepaliekantį mano minčių … Gražiausios akimirkos, kuriose mes tokie laimingi, kokie jau tikriausiai niekada nebebūsime… Tose nuotrupose, nerasi nė šešėlio to, kas yra dabar… Na tiksliau, kas liko…

Kiekvieną rytą pabudusi pagalvoju apie Tave. Kiekviena vakarą užmerkusi akis, aš vis dar bandau išvyti Tave iš savo minčių… Skausmas stipresnis už mano mintis, ir aš nepaliauju jo nugalėti… Nes vis tiek yra kažkas, ko laikas nusinešti nepajėgia… Atminimai… Tavo žodžiai paliko gilius pėdsakus mano širdyje… Tavo veidas, tarsi šešėlis įkyriai seka man iš paskos… Tu visada atsispindėsi skausmo raukšlelėse paliktose mano veide… Vis dar nenoriu ištarti, kad dabar jau vis tiek… Aš vis dar laukiu, nors nežinau, nei ko, nei kodėl… Tikriausiai dar tikiu jog Tu sugrįši ten, kur aš esu… Štai ir dabar atsisėdus prie lango liūdžiu… Smulkūs lietaus lašeliai, tarsi sūrios ašarėlės rieda lango stiklu… Lietus… Jis krenta tarsi kurdamas muziką… Atrodo jog jis lytų ant mano širdies, mano minčių… Net nepajaučiau, kaip ir krištolinės ašaros, tarsi smulkūs lietaus lašeliai, sruvo mano skruostu, krito ant žemės… Žiro į smulkius gabaliukus…Taip kaip ir mana širdutė Tau išeinant… Rodės jog tolumoj tave regiu… Tu tarsi vėl su manimi, kaip tąkart kad buvai… Vis dar Tavo ištartų man paskutinių žodžių aidą girdžiu… Niekada jų nepamiršiu… Vis dar slapčia regiu, kaip Tu gatve tolyn nueini… Pamenu, kaip tąkart nežinojau, ką tart, todėl taip ir likau stovėti spengiančioje tyloje, kurioje aidėjo tik Tavo lūpomis ištarti žodžiai: “Prašau, Atleisk man”… O taip norėjosi rėkti…. neišeik… nepalik…. Bet Tu nuėjai… Išėjai… O tiek daug liko nepasakyta… Mano širdis niekada neleis to pamiršti… bet viltis pamažėl paliauja brovusis į ją… Todėl džiaugtis, bet labiausiai verkti norisi…

Ir dabar, kai parašiau tai ką iš tiesų manau… Na iš tiesų, tai tik maža dalelė to, ką jaučiu, ką norėčiau Tau pasakyti, pagalvojau, kodėl visa tai parašiau, ir dar žmogui, kuriam aš niekada nebuvau reikalinga, žmogui, kurio jausmų man, aš niekada nesupratau… Netgi abejoju, ar jis pats juos supranta… Žmogui, kuris įskaudino mane labiau už visus, kuriam baisiai sunku atleisti… Bet tuo pačiu tai žmogus, kuris niekada nepaliks mano minčių… Žmogus, kuris nors akimirkai, buvo padaręs mane laimingiausia visam pasaulyje, kai žinojau, kad geriau ir būti nebegali… Žmogus, kurį taip norėčiau apkabinti, priglausti , laikyti savo rankose ir niekada… niekada nebepaleisti… Jausti, kaip stipriai jis mane apkabina… Žmogelis, kurį, aš, neskaitant visko, – be galo myliu… Myliu taip smarkiai, kad net sunku išreikšti tai žodžiais… Tai meilė žmogui, kuriam esi nereikalingas?..

Žinok, kad be galo sunku eiti į priekį , kai taip norisi grįžti atgalios… Nors gerai žinau, kad tai neįmanoma… Gyvenimas tikriausiai tuo ir brangus, kad jame niekas nepasikartoja, niekada negrįžta tai, kas buvo… Taip norisi grįžti į tada, kai šalia manęs ėjo ne tik laikas, bet ėjai ir Tu… Šį laišką parašiau Tau, tikriausiai todėl, kad visada norėjau, jog Tu žinotum tai, ką tiek kartų norėjau rėkti, bet niekada nepasakiau, nes šie žodžiai sustingdavo mano lūpose… Suakmenėdavo taip ir neišvydę saulės šviesos… Jie per ilgai gulėjo mano širdyje… Todėl noriu, kad žinotum… jog iš tiesų visada ilgėjausi Tavęs… Nors niekada to neištariau – visada… visada Tave mylėjau…

Atsiuntė: Daivulius