Laiškas Tau

Kartais, kai imi daug mąstyti, o mintys būna per daug sudėtingos ir painios, norisi kažko, kas padėtų nuo jų pabėgti. Tada protą užvaldo svajonės… Tokios lengvos ir nesudėtingos, o kartais jos lieka su mumis ilgai ilgai… O tai- tiesiog istorija apie žmogų, kurio svajonės taip ir neišsipildė.

Prižadėjau sau, kad parašysiu apie viską, kas liko po to ryto. Nors minčių nėra, laikas bėga, o žodžio taip ir negaliu išspausti. Pasižiūriu į laikrodį. Trys valandos nakties. Vadinasi, jau keturias valandas spoksau į šį baltą popieriaus lapą ir lėtai geriu eilinį puodelį kavos vis kažką parašydama, o po to vėl ištrindama. Nes viskas, ką parašau, yra netikra, per daug paprasta, ir ne visiškai taip, kaip aš norėčiau pasakyti. Galų gale, visa tai, kas yra ant popieriaus, yra tik žodžiai, o žodžiai neturi širdies…

Galvoju apie Tave… Mano bemiegiuose sapnuose Tu kaskart palieki tylius pėdsakus, vedančius mane į tuos prisiminimus, rodančius man kelią į tą vakarą, kai viskas aplink kvepėjo jazminais, o niūrūs gatvės žibintai buvo tarsi žvaigždės juodame nakties danguje… Ir viskas buvo taip arti, pirštais užčiuopiama, tačiau taip netikra. O dabar, šitoj pilkoj kasdienybėj, tai atrodo taip tikra, daug tikriau už tas knygas, kurias kasdien matau, ir jose parašytus žodžius; tačiau taip nepaliečiama ir tolima. Tai- tik prisiminimai, likę mums. Man ir Tau, mano svajone…

Kaip šiame pilkame mieste atrasti Tavo šypseną? Juk, kad ir kaip besistengčiau užmiršti tai, kas gerai tam, kad nesijausčiau dabar taip apgailėtinai, yra tiesiog beviltiška. Vėl išauš kitas rytas, vėl darysiu tą patį, ką dariau vakar ir užvakar. Gelbėk mane! Aš grimstu į tokią klampią monotoniją, kad tik Tu galėtum mane iš jos išvaduoti… Galbūt Tu prieitum iš nugaros ir uždengtum akis, o atsimerkusi pamatyčiau tolimą horizontą…

Pasaulyje tiek daug horizontų, o mes esame vienas iš jų… Horizontas, kuriame dykuma susilieja su žvaigždynais. Aš – tarsi žvaigždynai – visuomet būsiu šalia ir rodysiu kelią, kai norėsi grįžti. O Tu… Tu- tarsi didžiulė dykuma, kurioje blaškysiuos visą gyvenimą ir niekaip nerasiu kelio atgal. Ir visuomet horizonte dykuma matys žvaigždynus, o tie visada turi jausti dykumos karštį, kad mokėtų džiaugtis pasauliu.

Viskas, ką patyriau būdama su Tavimi, ką pajutau ir ką atidaviau, viskas liks manyje ir tame horizonte, kurį kaskart užsimerkusi matau. Tokie atsiminimai ir negalėtų pranykti, juk atidavėm vienas kitam tai, kas atiduodama tik vieną kartą- pirmąją meilę…

Ir vėl pritrūkau žodžių. Tiesiog pritrūkau. O gal tai tiesiog atsiminimai, gal tai tiesiog bemiegis sapnas, kuriame Tu vėl vaikštai? Su manimi…

Nenoriu užbaigti šio laiško, tačiau daug labiau laukiu, kada mane vėl aplankysi. Išgelbėsi. Tada, žinau, ore užuosiu tą gaiviausią pasaulyje jazminų kvapą. Tad bandysiu užmerkt akis ir paliesti savo svajonę.

Daugelį metų tokie laiškai butelyje atkeliaudavo vandenyno pakrantėn, kuriuos rasdavo žvejai. Galbūt šis laiškas, šie žodžiai, skirti kiekvienam iš mūsų. O gal vienas iš mūsų parašė šį laišką savo svajonei…