Lolos laiškas buvusiam draugui

Mano buvęs drauge!

Labas. Vėl rašau Tau. Daugybę kartų rašiau Tau, bet laiškai likdavo mano mintyse, slapčiausiose mano širdies kertelėse. Tačiau, šis laiškas, papuoštas ir padabintas lyg perlai mano skaidriomis ašaromis, išvydo dienos šviesą. Tik ar jis bus perskaitytas Tavo akių? Ar šio meilės laiško žodžiai pasibels į tavo širdį? Ar atversi jiems savo širdies duris?

Rašau Tau, kai aplink tylu ir tamsu. Visi miega, net medžiai nesujuda, neišgirsi vėjo ūžaujant už lango. Tik danguje it didžiulis laivas plaukia besišypsantis mėnulis. Jis seka žvaigždėms pasaką. Kiekvienas tą pasaką supranta savaip. Man ji – apie meilę. Klausausi tos pasakos ir aš, nes negaliu užmigti. Mane gaubia liūdesio šydas. Galvoje sukasi liūdnos mintys, rieda ašaros. Mintyse tik Tu. Supuosi svajonių sūpuoklėse pilnose svajonių, vilčių, troškimų. Prieš mane iškyla Tavo besišypsantis veidas. Ką jis pasakoja? Tavo paslaptingos akys ir linksma šypsena nori pasakyti, kad aš esu Tau brangi, o rankos švelniai paglosto mano plaukus. Mes bėgiojam po saulėtą pievą susikibę rankomis ir linksmai juokiamės. Tą juoką palydi saulės šypsnys. Tas juokas suskamba  ir jį į tolį nuneša vėjas, kad kiti džiagtųsi tuo juoku. Staiga kažko sustojome ir aš atsiduriu Tavo glėbyje, tyliai prisiglausdama prie Tavo širdies. Bet. atsipeikėju, jaučiuosi lyg pabudusi iš sapno. Juk tai. tik svajonė. Tai tik bergdžia svajonė. Ji niekados neišsipildys. Nors taip norėtųsi, kad tai būtų tikrovė. Juntu, kaip ašaros smaugte smaugia man gerklę. Noriu, kur nors pradingti, nejučia pranykti erdvėje. Pati žinau, ir Tu taip pat žinai, kad mus skiria bedugnė. Esi arti, čia pat ir kartu toli nuo manęs. Taip yra ne todėl, kad esi skirtas ne man, bet viskas ne mano valioje. Ne, nieko nekaltinu už tai, kad mano širdyje apsigyveno meilė Tau. Ji gyveno kaip paukštis auksiniame narvelyje. Niekam  neleidau klausytis jo čiulbenimo – tik Tau jį norėjau padovanoti, bet. nuvylei mane, skaudžiai nuvylei. Kodėl neišgirdai skambančios meilės dainos? Kodėl sužlugdei mano viltis, privertei nusivilti meile, kuri mano svajonėse buvo apipinta pačiom gražiausiom vaivorykštės spalvom? Kodėl priverti suprasti, kad tyra meilė ne tik džiaugsmas, bet ir ašaros? Pasakyk, kodėl, užliūliavęs meilės sūpuoklėse, priverti išbristi iš spalvingojo svajonių pasaulio? Pasakyk, kodėl atėjai į mano gyvenimą? Kodėl negalėjai likti tamsoje? Kiek daug klaustukų. Abejoju, ar  į juos visus rastum atsakymą. Juk Tu ištrynei iš mano veido šypseną, kuria švytėjau, kai buvau nerūpestinga mergaitė. Dabar ašaros man ne tik svečias. Turiu surasti savyje jėgų, kad tai įveikčiau, kad viso to, ką jaučiu nepastebėtų aplinkiniai. Bet ne visada pavyksta. Nes žinau, kad Tavo šypsena ir melsvos akys, šviesūs plaukai ir linksmas juokas yra tik jai. Tuo tarpu aš Tavimi gėrėtis galiu tik tyliai, akies krašteliu. Tu nežinai, kaip širdį sustingdo ledinė šalčio banga, o akyse suspindi skaidrios ašaros, kai pamatau jus kartu. Nors ir kaip norėčiau, ašarų sulaikyti negaliu. Negaliu sulaikyti ir savo virpesio, kurį pajuntu vos Tave susitikus. Žinau, kad jei Tu tvirtai būtum įsitikinęs tuo, ką vis dar tau jaučiu, Tau būtų labai skaudu ir pikta. Bet aš kitaip negaliu. Atleisk, kad man patinki. Atleisk, kad myliu. Nemylėti negaliu. Nors protu suvokiu, kad Tavęs mylėti neturiu, bet širdžiai neįsakysi. Ji įstatymų nežino. Joje labai giliai įsirėžė Tavo veido bruožai. Ji, plakdama mano krūtinėje, nuolat kartoja Tavo skambų vardą. Nors ir kaip norėčiau, bet viso to išplėšti negaliu. Noriu Tave pamiršti, bet negaliu. Bet. gal nenoriu užmaršties, gal tik žinau, kad taip reikia? Ir vis dėlto, kartais pati nesuvokdama pradedu svajoti, kad Tu tuoj būsi šalia manęs. Bet ir kaip,  ką besvajočiau, kad ir kaip norėčiau, kad kai man bus liūdna ateitum, nušluostytum ašarą ir mylinčia širdim paguostum, bet to nebus niekada. Tavęs nebus šalai. Tavo mylinčias akis bei šypseną matysiu tik sapne. Bet meilę lyg ugnies židinį savo širdyje išsaugosiu šventai. Ji dar ilgai skambės. Meilę ne taip lengva nutildyti. Ji skamba, nors tu jos ir negirdi. Ir kas pasakys, ar išgirsi? Mano širdies meilės muzika skambės, nors aš ir negirdėsiu tavosios skambesio. O vis dėlto būtų gerai, kad jos abi skambėtų. Turbūt mano meilės muzika niekados nenustos skambėjus. Tu meilę mano širdyje įžiebei ir ji įsiliepsnojo į didelį laužą ir, galbūt, niekados neužges.

Galbūt, kada nors mano jausmai pasikeis, širdyje esanti žaizda užgis. Bet dabar viskas kitaip. Dabar kartais vis dar stovius ir žiūriu pro langą į tolumą. Žiūriu ir kažko laukiu. Laukiu, o kelias tuščias – tuščias ir plikas. Galbūt, kada nors kas nors atsiras mano kelyje ir pajėgs surinkti į gabalėlius sudaužytą mano širdį. Galbūt, kas nors pažadins manyje tą jausmą, kurį jaučiu  Tau. Bet, galbūt, tai ateityje. O dabar kaskart, kai man bus liūdna, svajonėse Tavo ranką jausiu šalimais. Tai bus tik svajonėse, nes realybėje Tu niekados nesuprasi, kad be Tavęs man tuščia ir nyku.

Štai jau atėjo pavasaris. Saulė kasdien siunčia spindulį pavargusiai žemei. Greitai, galbūt, labai atšils. Kai saulutė visai nutirpdys sniegą, kasdien aš, nubudusi su aušra, bėgsiu į pievą, nes joje daug kas man primena Tave. Skaidri rasa plaus man kojas, primindama kiek man teko išlieti dėl tavęs ašarų. Kai pražys žibuoklės, jų žiedai primins man Tavo akis, kažkur banguojantys linai – Tavo šviesius plaukus, o auksinės saulės šiluma – Tavo skaisčią šypseną. Ir iš tikrųjų mano gyvenime toks šaltas, su sniegu pavasaris yra pirmą kartą. Galbūt, todėl, kad Tavęs šalia nėra? Bet aš bandysiu semtis jėgų iš skambančio upelio čiurlenimo, paukščių čiulbėjimo, vėsios rasos, saulės šilumos bei aplinkinių šypsenų. Gal aplink esančių šypsenos padės gyti mano širdyje esančiai žaizdai, suteiks jėgų eiti gyvenimu, džiaugtis juo?

Ne už ilgo ateis vasara. Vasarą bus pati gražiausia diena mano gyvenime – mano gimimo diena. Tą dieną pražys aštuonioliktoji mano gyvenimo gėlė. Žinau, šią gražią dieną sulauksiu daug sveikinimų. Deja, tarp jų negirdėsiu Tavųjų. Žvelgdama į lelijos žiedą, prisiminsiu tyrą meilę, kuri, galbūt, ateityje pavirs į nieką, iš ko ir atsirado. Galbūt, mano meilė Tau jau bus praeitis.

Dabar savo mylinčią širdį tau  galiu dovanoti tik savo svajonėse. Bet linkiu, kad būtum laimingas. Jei Tavo širdyje tai merginai liepsnoja meilė, te būna, ji tyra. Nenuvilk jos niekada taip, kaip nuvylei mane. Neužgesink savo meilės, kad būtum laimingas.

Tik prašau, atleisk, kad šiame laiške į tave kreipiuosi Tu didžiaja raide. Negaliu kreiptis taip, kaip anksčiau. Negaliu, nes nebėra to, kas buvo anksčiau.

Būk laimingas ir mylimas!
Su meile Lola

Atsiuntė:  Laura