Mano pirmoji meilė

GILBONĖ

Mano pirmoji meilė sėdi prie lošimo automato dideliame prekybos centre ir stebi, kad lošėjai ko nors ne taip nepadarytų. Esu labai azartiška, todėl prie šio automato (ir prie savo pirmosios meilės) nesiartinu.

Tai įvyko šeštoje klasėje. Aš buvau mergytė su trumpom šviesiom kasytėm. Jis buvo berniukas trumpai kirptais plaukais ir sėdėjo man už nugaros. Nugara ir kasytės kentėjo. Kentėjau ir aš. Bet iškęsti buvo įmanoma.

Per vieną pamoką jis atsiunčia man popieriaus lapą, kuriame surašyti visų mūsų klasės berniukų vardai.

– Padėk pliusą prie to, kuris labiausiai patinka, – paprašo.

Nė vienas nepatinka. Visi trumpai apsiskutę, visi mažesni, vieni kitiems per galvas pertraukų metu šokinėja… Kaip kokie penktokai! Bet ką darysi? Gaila nugaros, gaila kasyčių. Surašau visų klasės mergaičių vardus ir paduodu jam:

– Tu padėk pirmas.

Pamačiusi, kad jis prie mano vardo pliusą padėjo, berniukų sąraše pliusą padedu prie jo vardo. Vis dėl tos nugaros ir tų kasyčių.

Bet įkritau į tikrą meilės liūną.

Rytojaus dieną gavau meilės laišką su griežtu reikalavimu nedelsiant atnešti atsakymą. Žinodama, kad meilei dar nesu subrendusi ir kad šis objektas nekelia man jokių simpatijų, nebegalvodama nei apie nugarą, nei apie kasytes, popieriaus skiautėje parašiau trumpai ir aiškiai: “Su tokiais durniais neprasidedu”. Skiautė grįžo atgal su įsakymu:

– Rytoj atnešk tikrą laišką. Su voku!

Voko, aišku, neturiu, pinigų taip pat. Dar labiau neturiu noro rašyti. Išgyvens ir be laiško – nusprendžiu.

Rytojaus dieną jis pasitinka mane prie mokyklos durų.

– Atnešei? – paklausia.

Neriu pro šalį, nes jo žvilgsnis nieko gero nežada. Visą dieną kenčia mano nugara ir kasytės. Kenčiu ir aš. Bet laiško nerašau.

Kitą dieną jis man parodo virvę.

– Pakarsiu, jeigu neparašysi, – paaiškina.

Tegu karia. Vis tiek man gyvenimo nebėra, galvoju. O laiško vis tiek nerašysiu. Bet nekaria. Tik visą dieną atakuoja mano nugarą ir kasytes.

Dar kitą dieną parodo peilį:

– Papjausiu, – paaiškina.

Tegu pjauna. Laiško neturiu ir žinau, kad neturėsiu. Tapsiu meilės auka.

Bet nepapjovė. Ir rytais prie mokyklos durų nebestovėjo. Po pamokų už kampo stovėdavo. Ir ledinėmis gniūžtėmis mano kūną akėdavo. Dabar jau kentėjo ne tik nugara, ne tik kasytės, bet ir šonai, ir pilvas, ir veidas, ir krūtinė…

Laimė, mokykloje prasidėjo geltligės epidemija. Vieną po kito mokytojus ir mokinius pradėjo guldyti į ligoninę. Nors man nieko neskaudėjo, nors nei pykino, nei kokie kitokie šios ligos simptomai kankino, pradėjau skųstis.

Gydytoja apžiūrėjo, išklausinėjo ir pasakė – serga. Į ligoninę važiavau jau tikrai žinodama, kad į šią mokyklą nebegrįšiu. Sukūriau istoriją, kad man reikia eiti į arčiau esančią mokyklą (ne tokią gerą), nes esą ligos eiga buvo labai nepalanki, augantis organizmas išseko ir aš neturėsiu sveikatos taip toli vaikščioti. Maldavau ne tik mamos, bet ir Dievo. Turbūt padėjo Dievas, nes mama (netikiu, kad patikėjo) leido vidury mokslo metų pakeisti mokyklą.

Bet meilė pasivijo. Ir į kitą mokyklą atėjo meilės laiškas. Atkirpau virvės galiuką, dideliame balto popieriaus lape parašiau: “Jeigu dar bandysi man rašyti, pakarsiu. Siunčiu tau virvės pavyzdį”, įdėjau į voką ir išsiunčiau. Padėjo. Daugiau neberašė.

Po penkerių metų vėl atsidūriau ligoninėje. Šįkart ne nuo meilės bėgdama. Po avarijos. Bet meilė vis tiek atsivijo. Gavau meilės laišką. Tikrą. Su atodūsiais, su atgaila. Tik nepasirašytą. Jeigu atsakyčiau, atsiųstų nuotrauką. Aną meilės istoriją jau buvau pamiršusi. Smalsu buvo sužinoti, kas čia toks rašo, todėl atsakymą parašiau. Kai gavau nuotrauką, tą pat akimirką ją suplėšiau. Paėmiau popieriaus lapą, nupiešiau didelį peilį, apačioje parašiau: “Jeigu dar kartą parašysi, papjausiu. Siunčiu tau peilio pavyzdį”, įdėjau į voką ir išsiunčiau. Padėjo. Daugiau neberašė.

Taigi dabar mano pirmoji meilė sėdi prie lošimo automato dideliame prekybos centre. Meluoju, jog neinu prie jo dėl to, kad esu labai azartiška lošėja. Iš tiesų aš laukiu žiemos. Nusilipdysiu didelę didelę ledinę sniego gniūžtę, prieisiu prie lošimo automato, pakišiu savo pirmajai meilei ją po nosimi ir pasakysiu: “Jeigu dar čia sėdėsi, užbombarduosiu. Atnešiau tau parodyti bombos pavyzdį”.