Meilė…

Žmogui vystantis, meilės išgyvenimas ir jos raiška keičiasi. Vienaip ją išgyvena kūdikis, kitaip – vaikas, dar kitaip – jaunuolis ir suaugęs asmuo. Jos pradžią žymi jausminio ryšio užmezgimas; tolimesnę eigą – jo plėtojimas, individualizavimas bei įvairių sentimentų – žmonėms, aplinkai, tautai, dievybei – užsimezgimas. Nors tie sentimentai išsirutuliojęs gali būti stebėtinai skirtingi, vis dėlto juos riša pirminės meilės šaknys, įgytos šeimoje.

Mes paklausti ar mylime, iš karto atsakome, kad taip. Mes mylėti galime bet ką, draugą /-ę, knygą, bet manau mus dominanti meilė yra ta kurią jaučiame vaikinui, merginai.

Meilę patiria kiekvienas žmogus, tačiau kiekvienas ją išgyvena skirtingai. Ji gali atsirasti kaip simpatija, susižavėjimas ar draugystė, augti kartu su artimo žmogaus supratimu, drovumu, pavydu, švelnumu, galų gale virsti nuostabiu jausmu, ne įmanoma paslaptimi, savotišku stebuklu, įsikūnijančiu ištikimybę, dievinimą, pasiaukojimą ir aistrą. Ji gali išnykti ir vėl sudrįžti. Kartais ji išnyksta tik drauge su žmogumi, o kartais pergyvena žmogų ir amžiams tampa pavyzdžiu kitiems.

Žmogaus uždavinys – atrasti meilę ir pamažu ugdyti. Tada ji sukels norą duoti kitiems tai, ką turime, ir atrasti, kas kitų yra gera, mums įdomu ir reikalinga. Meilė padės priimti kitus tokius, kokie jie yra, o ne tokius, kokius mes norime juos matyti.

Kiekvieni santykiai turi savo pakilimus ir nuosmukius, savo konfliktus ir problemas. Kiekvienas konfliktas yra galimybė labiau suartėti ir patirti daugiau meilės.

Meilė yra daugiareikšmis išgyvenimas, kupinas džiaugsmo, draugystėje nušvintančios laimės spindulių, bet taip pat niekada nerimstančio ilgesio, laukimo, liūdesio, dažnai didelio nusivylimo ir vidinio skausmo.

Apie meilę prirašyta kalnai knygų. Jau vien tai rado, koks sudėtingas, daugialypis šis jausmas. Prancūzų rašytojas Fransua Larošfuko teigė: „Meilė viena, bet jos imitacijų – tūkstančiai.“

Visi trokšta mylėti ir būti mylimi. Be meilės žmogus pasijunta vienišas, tarsi pusė asmenybės, negebančios pajusti didelio džiaugsmo ir būti laiminga. Prancūzų patarlė teigia: „Meilė panaši į vaiduoklį – visi apie ją kalba, bet nedaug kas matė.“

Mitai apie meilę:

1. Mielė viską nugali.

Tai būtų tiesa, jeigu mylintys žmonės nepamirštų bendravimo įgūdžių, konfliktų racionalių sprendimų, pomėgių ir vertybių. Meilė yra veiksmas, o ne tik jausmas.

1. Meilė be pykčio.

Netiesa. Pyktis yra esminė sveiko gyvenimo ir meilės sudėtinė dalis. Meilė ir pyktis nėra priešybės.

1. Meilė be konfliktų.

Netiesa. Visiškas konfliktų nebuvimas dažnai yra pavojingas ženklas. Konstruktyviai sprendžiami konfliktai padeda meilei augti.

Meilės raiškoje atrandame tai, ko iki galo negalima atpasakoti ar aprašyti; jos gelmė – mistinė. Meilė yra daugiareikšmis išgyvenimas, kupinas džiaugsmo, draugystėje nušvintančios laimės spindulių, net ekstazės patyrimo, bet taip pat niekada nerimstančio ilgesio, laukimo, liūdesio, dažnai gilaus nusivylimo ir vidinio skausmo. Tiek horizontaliu, tiek vertikaliu atžvilgiu meilei, atrodo, nėra ribų, mat ji yra ir metafizinis fenomenas, siejąs asmenį su nesibaigiančios laimės siekimu, su atsakymu į esminius gyvenimo norus.

Yra sakoma, kad nuo meilės iki neapykantos tik vienas žingsnis. Todėl dauguma paauglių ir jaunuolių patiria šio kelio dvilypumą dar nepasiekęs subrendimo.

Pagal Barbara de Angels: Meilė yra magija ir paslaptis, kurios jums absoliučiai nepavaldžios. Jūs negalite tikėtis, kad meilė tęsis ilgai; jūs negalite pasitykėti savimi arba partneriu, jog liksite įsimylėję. Norint likti įsimylėjaliais, reikia nuolat stengtis sudaryti meilės augimui būtinas sąlygas. Ji išskyrė septyni meilės požymius:

1. Energija… Iš tiesų mylėdami, būsite energingi fiziškai, protiškai ir emociškai.
2. Entuziazmas… Harmoningi santykiai duoda svaikatą ir entuziastingą požiūrį į gyvenimą.
3. Jaudulys ir optimizmas ateities atžvilgiu… Jei šianidien esate laimingi ir įsimylėję, į ateitį žvelgiate su jauduliu.
4. Savigarba ir pasitykėjimas savimi… Geri santykiai sustiprins jūsų savigarbos jausmą.
5. Emocinis dosnumas… Kai jaučiatės mylimi, lengva dalintis širdies turtais su aplinkiniais ir tapti karštai mylinčiais bei dosniais.
6. Lengvumas būti savimi… Kai santykiai teikia paramą, juntate, kaip lengva visais atvejais būti savimi šalia partnerio, kitų draugų.
7. Emocinis atsipalaidavimas… Kai jaučiatės tikrai mylimi, jūs visada atsipalaiduojate, ir širdyje bei sąmonėje įsivyrauja ramybė.

Pagal O. Lapiną: Kai jūs buvote įsimylėjimo – apsvaigimo būsenoje, svajodavote apie savo išrinktajį /- ąją, tikrai menėte, kad tai – meilė, ar ne? Ir ji nežinia kur išgaravo po trejų metų…

Taip atsitiko todėl, kad jūs pavadinote meile, tai, kas iš tiesų nėra meilė. Meilė nėra nei būsena, nei daigtas, nei idėja. Meilė – tai visai ne beprotiška aistra ir netgi ne kažkoks jausmas ar idėja. Mylėti ką nors – tiesiog reiškia atsargia, lėtai, kantriai ir švelniai, o svarbiausia demesingai elgtis su kuo nors.

Kai mes keičiame elgesį su žmogumi iš kantrumo į nekantrų, iš dėmesingo į atsainų, iš švelnaus į grubų, iš rūpestingo į abejingą – mes nemylime šio žmogaus. O kai vėl imame elgtis, kantriai, dėmesingai ir atsargiai – vėl mylime. Ar negali būti, kad žmogus tik imituoja meilę, o pats viduje jos nejaučia? Juk jei meilė – tai elgesio būdas, tai, kas trukdo imituoti mylintį elgesį? Elkitės taip kantriai ir dėmesiongai, tarsi mylėtumėte. Ir po kiek laiko pamatysite, kad jaučiate ne ką kitą, o meilę! Ir skirtumas tarp „Myliu visa širdimi“ bei „Myliu veiksmu“ išnyksta. Reikia išmokti nuolat kurti meilę. Meilė yra tokia graži ir vertinga, kad praradus ją, be abejo bus skaudu. Ne meilė žeidžia – skaudu pasidaro, nustojus mylėti.

Meilė reikalauja dviejų savybių: žinojimo kas esi ir kas nesi; Drąsos atiduoti kitam ir prarasti save kitame žmoguje, kas neįminoma, jei neturi tvirtos tapatybės.

Didžiausia kliūtis čia – baimė prarasti save. Juk kitas žmogus, kurį tu gali pamilti, turi pamilti ne kažkokį dailiai išdažytą manekeną, ne įvaizdį, o tave, tokią /-į, kokia /-sai esi.

Simboliai

Mergaitės ir berniukai piešia širdis ir atsisveikina jomis savo laiškuose, atvirukuose motinoms, tėvams, klasės draugams, seneliams, kartais ir kitiems asmenims, kurie kada nors atkreipė dėmesį į juos. Todėl nenuostabu, kad širdies atvaizdai tapo universaliu meilės simboliu.

JAV ir Kanadoje, taip pat ir Lietuvoje, kaip ir kitur, vasario keturioliktoji švenčiama ne tiek kaip trečiojo šimtmečio kankinio šv. Valentino diena, bet daugiau kaip proga išreikšti draugystės ir meilės jausmus.

Raudo spalva reprezentuoja (t.y. atstovauja) kitą meilės ir pagarbos reiškimo būdą. Vienos, tryjų arba viso tuzino raudonų rožių dovanojimas bet kuria proga simbolizuoja meilę, ypač romantiškąją.

Dievai

Graikų – romėnų mitologija puošia gana daug meilės dievų. Vyriausiasis Olimpo dievas Dzeusas buvo laikomas tikėjimo ir ištykimybės dievu. Amūras (Amor) – tai meilės ir harmonijos dievas (todėl kartais yra sakoma: „Amūras pataikė į širdį“, nes jis simbolizuojamas, kaip angeliukas, su sparnais ir rankose laikantis lanką ir strėlę, nutaikytą į širdį). Arėjo ir Afroditės sūnus Abderas – švelnumo ir abipusės meilės dievas, o pati Afroditė laikoma olimpinės meilės deivė. Jos sūnus Erotas taip pat buvo meilės dievas, tačiau daugiau seksualinės atsros negu tikrosios meilės. Freudo psichoanalizės teorijoje išgarsintas Narcizas (Narcissus) pamilo savo dvynukę seserį, kuriai mirus ilgėdamasis jos ilgai žiūrėdavo į tvenkinio vandenį, kol galų gale pamilo pats savo atvaizdą. Turbūt visiems žinoma Venera (Venus) buvo romėnų meilės pojučių deivė, kurios vardu dar ir dabar vadinamos lytinė ligos.

Nuo senovės lietuviai buvo sukūrę gana didelį dievų įvaizdžių panteoną, tačiau tarp jų nerandame nei sekso, nei meilės dievo. Galbūt arčiausiai šios savokos priartėja dvi deivės: Laima ir Lada. Dievo pagalbininkė Laima buvo vaizduojama kaip gegutė, bet vėliau, įgijus antropomorfinių (t.y. žmogaus pavidalo, panašių į žmogų) bruožų, buvo laikoma vaisingumo ir gimimo deivė. Ji globojo gimdyves bei naujagimius ir lėmė jų likimą. Deivė Lada buvo laikoma pasaulinės gyvybės gimdytoja, pavasario gamtos atgaivintoja, taip pat santuokinio gyvenimo globėja. Todėl senovės lietuviai dažnai šaukdavosi juodviejų pagalbos.