Meilė be atsako. Kenčiu dėl meilės be atsako

Aš, tikriausiai, žinau geriau, nei kas kitas, kas yra meilė be atsako.

Buvau įsimylėjusi daugiau kartų negu bet kas kitas. Tiesiog man labai lengva patikti. Užtenka melynų/žalių akių, šviesių/tamsių akių, kad būtų bent centimetru aukštesnis už mane [tai reiškia bent jau 1,67 m], kad būtų mielas iš išvaizdos ir, kad tūrėtų TIKRAI gerą humoro jausmą, nes mane erzina juokinti kitus, o pačiai nesijuokti. Mane erzina tas mano beribis prisirišimas prie žmonių. Ankščiau tik reikėdavo, kad mane kas gerai prajuokintų ir man žmogus iš karto patikdavo, tačiau dabar esu atsargesnė.

Vis vien per dažnai įsimyliu. Va, net dabar esu įsivėlusį į meilės septynkampį [idiotiškai skamba]. Kažkada gyvenau kitur ir važiuodavau į mokyklą iš kitos pusės. Man išlipus iš autobuso, stotelėje būdavo toks ITIN mielas vaikinukas. Taip mielai man šypsodavosi, aš jam irgi. Aš išlipdavau, o jis įlipdavo į tą troleibusą ar autobusą. Šiemet, rugsėjo antrą dieną pamačiau jį savo mokyklos koridoriuje. Net šidis suspurdėjo. Net jo vardą žinau – Karolis. Ir ką, ir nieko… nei jis į mane žiūri, nes aš jam rūpiu. + jis jaunesnis, bet man tai nėra didžiausia problema.

Pernai ir užpernai, ir seniau buvo dar vienas toks veikėjas. Pamenu, buvau penktokė ir gulėjau pas seselę kabinete su praskelta galva. Ir įėjo jis – puikus, gražus devintokas [ar kažkas panašaus]. Nuostabūs plaukai, aukštas, dailutis. O akys! Į jas tilpo viso pasaulio grožis. Puikus buvo veikėjas. Taip ir vaikščiojau jį įsikliopinus, bet pernai jis baigė mokyklą. Niekada jo ir neužkalbinau. Draugai bandė mus visaip suvesti, bet nieko neišėjo – aš paprasčiausiai per drovi. Pamatęs mane ir su manim pabendravęs, suprastum, kad esu be proto savim pasitikinti ir iškalbos nestokojanti asmenybė – bet taip nėra. Su mielu noru tokia būčiau, nors iškalbos man netrūksta, nesu tokia. Vis dar begalo myliu tą studenčioką. Vardą žinau, bet pavadinsiu A.K.

Tokiu situacijų buvo dar bent dvidešimt. Paprasčiausiai niekada nežengdavau pirmojo žingsnio.

Dabar vis dar kenčiu dėl meilės be atsako ir pati neatsakau mane įsimylėjusiam… kažkaip idiotiška viskas. Vienas vaikinukas man mėto dviprasmiškas frazes ir LABAI dviprasmiškai elgiasi, nesuprantu aš, tai patinku jam ar ne?

Vaikinai, kodėl jūs paprasčiausiai neprieinat ir nepasakot: “Labas, tu man patinki, gal einam kavos?” Tai sukeltų daug mažiau problemų. Nebūtų tokių besikamuojančių vištyčių kaip aš ir visi gyventų laimingai.