Meilė be atsako toli gražu ne naivu

Tu esi visai šale. Ištiesusi ranką tave pasiekčiau. Bet negaliu. Tu nesuprastum. Gal kvaištelėjusia, o gal per daug įžūlia palaikytum. Kaip noriu pasakyti, kad myliu tave. Kaip noriu pasakyti, kad padaryčiau dėl tavęs BET KĄ. Net nu (si) žudyčiau.

Bet tu matai mane šaltą, ledo gabalą, ir niekada nesuprasi, kad viduje slepiasi tikras žmogus. Ne žvėris, kuo tu mane laikai. O juk matau tave kasdien. Ir matau, kad tu myli bet ką, tik ne mane. Ir bučiuoji ir apkabini ne mane. Mane tik skaudini, atiduodamas viską, viską ne man. Man net trupinelio tavo meilės užtektų. Na pažiūrėk, maldauju, pažiūrėk į mane bent kartą!

Nekaltink manęs dėl visko bent vieną dieną. Nepadeda net vaikiški kaprizai, net banalūs pykčio priepuoliai, tu vistiek net nesureaguoji. Nenoriu verkti. Nusibodo verkti. Po galais, kodėl aš tai išgyvenu? Kokią nuodėmę padariau?

AŠ NIEKO TAIP NESKAUDINAU NIEKADA! Slapčiomis darau tavo miegančio nuotraukas, arba kalbančio, kai nežiūri. Ir įsivaizduoju, kad įsirangau šale, ir užmiegu taip šiltai šiltai, užuosdama tavo kvapą… apkabinu tave, ir daugiau nebeverkiu… Bet tai tik svajonė… Kuriai, deja, nelemta išsipildyti…

Jau daug metų laukiau… Ir dar daugiau teks taip pat kentėt. Rašau tau savo meilę. O tu vistiek ant manęs rėki. Netruks sustingti mano širdis. Netruks išnykti jausmai viskam. Vis kam, bet tik ne tau. Aš myliu tave, tėti.