Meilės laiškas. Voveraitė

Mielas mano Riešute, susitikome mes krentant gelsviems rugsėjo lapams. Išsiskyrėme šaltą ir baltą sausį. Nuo pat pradžių supratau, kad Tu esi kietas ir sunkiai perkandamas Riešutas, su metaliniais ir nepramušamais šarvais. Nei kantrybe, nei buvimu šalia, nei atlaidumu, nei supratingumu, nei švelnumu, nei meile, nei bučiniais nepramušamas ir nepakeičiamas…

O aš norėjau būti ir buvau ta Voveraitė, kuri gliaudytų tą Riešutą… Tą vienintelį Riešutą visą gyvenimą… Deja, Riešutas buvo per kietas, netikras, sudėtingas, apgaulingas…

Aišku, dabar norėtum, kad Voveraitė grįžtų ir dar kartą patikėtų, atleistų… Nors ir skaudu, ir širdis plyšta skausmu, bet visas pagalbas ir šansus Tu jau senai išnaudojai. Ir Tu tai puikiai žinai, bet vis tiek manęs nepaleidi, nors prašiau ir prašysiu… Leisk man Tave pamiršti ir pabandyti gyventi be Tavęs…

Vis dėl to nuoširdžiai noriu Tau padėkoti už įsimintiniausią kartu praleistą dieną! Viskas buvo labai nuostabu nuo pat pradžių, Tu tiesiog skaitei mano mintis ir be žodžių pildei mano norus. Norėtum detaliau – prašom!

Dėkoju Tau, mano Riešute:

* už švelnų apkabinimą susitikus prie Soboro;
* už nuostabias 7 raudonas rožes – po vieną kiekvienam mūsų susitikimui. Vazoje jos atrodė fantastiškai, net per gimtadienį nepamenu ar buvau gavusi gražesnių 🙂 ;
* už gerą atmintį;
* už užuominų supratimą;
* už pažadų tesėjimą;
* už savo darbo vietos parodymą;
* už norą įstumti į vandenį nuo lieptelio;
* už oranžinį tiltą;
* už ilgą ir gražų pasivaikščiojimą;
* už įdomius pokalbius;
* už siaubingą požeminę perėją;
* už netikėtą atradimą – jaukų kavos barą;
* už gerą kompaniją ir baltą vyną;
* už juoką ir šypseną veide;
* už pasakytą prasmingą tostą;
* už malonius prisilietimus ir bučinius;
* už paskaitą apie gyvenimą, laimę ir pasirinkimą;
* už pagalbą apsivelkant paltą;
* už rankos laikymą savo delne;
* už teisingus pastebėjimus kokia aš esu;
* už kantrų laukimą sustojime;
* už rūpestį – ar man nešalta, ar užsimoviau pirštines, šaliko pataisymą;
* už tai, kad man leidai būti savimi;
* už tai, kad šalia Tavęs buvo labai lengva ir gera;
* už tai, kad mane priėmei tokią, kokia aš buvau. Tiesiog ačiū, tau, už tai, kad buvai šalia (širdis norėtų, kad būtum šalia ir dabar, bet protas žino, kad Tu jau nepasikeisi, nors ir žadi…)

Galbūt sąrašas per ilgas, praleidus vieną popietę … Maniau, kad Tu man davei ir gali duoti daugiau nei aš Tau … Deja, viskas susiklostė atvirkščiai… Matyt, gyvenime mums nelemta būti kartu… Būti laimingiems kartu… Bet ar mokėsim būti laimingais, gyvendami atskirai ir toli vienas nuo kito? Turėsim išmokti…

Nesvarbu, kaip mes gyvensim rytoj, po mėnesio ar po metų, bet aš visada prisiminsiu Tave, mano mielas Riešute. Nuoširdžiai linkiu, kad Tavo gyvenimas pasikeistų į gerąją pusę, mokėtum išsaugoti ką turi ir sutiktum sau artimą žmogų. Gal net vadinsi ją Voveraite…

Iš visos širdies patariu ją branginti, neskaudinti ir mylėti labiau nei mane! Noriu, kad būtum laimingas… Nors mano širdis ir sudaužyta, bet noriu leisti sau prisiminti tik gražias kartu praleistas akimirkas…

Tik kodėl šiai Voveraitei taip sunku savo širdžiai pasakyti: „Pamiršk jį“? Paprastas pavyzdys – kai ryte velkuosi paltą ir įkišu savo ranką i kišenę, ten randu Tavo dovanotą riešutą… Ir tada taip suspaudžia širdį, kad…

Žinau viena – jau niekada ir niekam nebebūsiu Voveraitė ir riešutų nebegliaudysiu… Aš norėjau būti tik Tavo vieno… Amžinai…

Kažkada buvusi Tavo Voveraitė