„Meilės neįveikia net laikas“

Perfrazuojant galima būtų retoriškai paklausti – o kas padaro meilę amžina? Vienas dalykų, apsaugančių meilę nuo laiko poveikio, gali būti meilės išsižadėjimas. Skamba paradoksaliai, bet tame slypi daug tiesos. Visų pirma, pats, savo noru, žmogus niekada neišsižadės meilės, tačiau kartais taip pasielgti priverčia aplinkybės. Vien todėl, kad tai nėra laisvas žmogaus pasirinkimas, jis atsisako mylimo žmogaus ne todėl, kad nustojo jį mylėti.

Atsižadėta meilė vis tiek lieka meilė, ir dažnai šis jausmas būna puoselėjamas net gi dar labiau. Tokia susiklosčiusi situacija lemia, kad meilė yra idealizuojama ir ji tampa amžina, nes nei laikas, nei kiti veiksniai negali daryti įtakos tam jausmui, kurio per prievarta buvo būtina išsižadėti.

Tokia situacija aprašoma Antano Škėmos romane „Balta drobulė”. Pagrindinis veikėjas Antanas Garšva dar pačioje jaunystėje buvo pažadėjęs vesti savo pirmąją ir vienintelę meilę Jonę. Dėja, jo paveldėta liga progresavo ir Garšva, būdamas bejėgis prieš ligą ir daktaro patartas, nusprendė, kad Jonės niekada neves. Jam teko atsižadėti meilės dėl to, kas nuo jo nepriklausė, bet mylimosios prisiminimas visados liko Garšvos širdyje kaip pirmoji ir vienintelė meilė. Šios meilės negalėjo niekas pakeisti, nesvarbu kiek laiko praėjo.

Tokia meilė aprašyta ir Roizijaus epitafijose. Jie byloja apie amžiną, laiko neįveikiamą Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto meilę. Juos išskiria mirtis, tačiau tyra ir nuoširdi meilė žmonai visados ruseno Žygimanto širdyje. Tad meilės praradimas per prievarta dažniausiai ją tik sustiprina, paversdamas nepamirštama ir amžina.

V.M.