Nepriklausomo mitybos ir kulinarijos eksperto Vincento Sako atsakymai į studentų klausimus (3 dalis)

2012-12-19 autorius Straipsniai.lt

Viename iš straipsnių minite, kad maistas Sovietų Sąjungos laikais buvo „neskanus, bet užtat vienodas“. Kaip galėtumėte trumpai apibudinti šiandieninį maistą? Ar, Jūsų manymu, šiandien yra daugiau įvairovės? Sovietų sąjungos iš vis nėra buvę, nes tais laikais buvo Tarybų sąjunga, kuri turėjo vieningą vadinamą Anastazo Mikojano virtuvę visoms taip vadinamos predprijatija obščestvenogo pitanija – obščepit - visuomeninio maitinimo įmonėms. Ir visos privalėjo gaminti gaminius – maisto produktus pagal patvirtintus GOST‘us. Tokio maisto produktų pasirinkimo, koks yra šiandien nebuvo, bet nebuvo ir tokios ypatingai žemos kokybės. Iš vis nebuvo maisto surogatų. Jei pieninė iš kolchozų surinkdavo 1000 litrų pieno, tai ir pieno į butelius galėdavo supilstyti tik 1000 litrų, o ne 100000 ir dar prigaminti 10000 kg varškės kaip šiandien. Jei grietinėlės ant pieno nusistovėdavo tik 10 litrų, tai pieno kombinatas negalėdavo jos pagaminti 10000 litrų, ir dar 10000 litrų grietinės, ir dar 10000 kg sviesto, kaip daro šių dienų pieno kombinatai. Už tą dalyką pieno kombinato valdžią tremdavo į Sibirą, arba pūdydavo kalėjimuose, bausmės buvo negailestingos, bet teisingos. Tiesa, visi dirbę maisto pramonėje, nuo direktoriaus iki šlavėjos, - vogė kiek tik pajėgdavo, bet tai buvo pačių žmonių rizika. Nepagaus – gyvensi kaip inkstas taukuose. Pagaus – kalėjimo neišvengsi. Vogti reikėjo mokėti. Lietuviai vogti iš tarybų valdžios mokėjo, nes turėdami pinigų, jie buvo nupirkę visus OBHeso, higienos, milicijos darbuotojus, prokurorus ir teisėjus. Tas ir šiandien ryškiai matosi Lietuvos teisėsaugoje. Pažiūrėkite kokius ir gyvenamus namus, ir sodų namelius išsistatė vien Klaipėdos tarybinių mėsos, pieno ir duonos kombinatų valdžia, net ir dirbantieji...

Lietuvos aukštosios kulinarijos naikinimas (I dalis) Ar yra Lietuvos aukštoji virtuvė?

2012-12-19 autorius Straipsniai.lt

Lietuvoje galima rasti kokių tik nori tautų restoranų, tačiau kodėl nėra nė vieno lietuviškų valgių restorano? Negi geri Lietuvos kulinarai, virėjai ir kepėjai visi iki vieno išvyko iš Lietuvos, o čia pasiliko vien tik pameistrio lygio virėjėliai, mokantys gamintis tik savo kaimo valgius ir tuo visiems demonstruojantys nepakankamą kulinarinį išprusimą ir iš to įgytus atitinkamus kompleksus? Istoriškai susiklosčiusi senoji lietuvių virtuvė savo gamybos būdais (technologiniais principais), maisto produktų ir žaliavų kombinacijomis ypatingai ryškiai skiriasi nuo kaimyninių latvių, slavų (lenkų, rusų, čekų, baltarusių, ukrainiečių) ir vokiečių virtuvių. Jau nuo senų senovės daugelis lietuvių valgių įėjo į tarptautinę virtuvę kaip grynai lietuviški valgiai. Tai juoda ruginė duona, pikliuotų miltų duona, miežinis ragaišis, dzūkiškos miško uogų duonos, žemaitiška ruginių miltų duona su rūkytais lašinukais, kurvojus su vištienos įdarais, raugintos tešlos banda, riestainiai, baronkos, meduoliai, raugintos daržovės, grybai ir vaisiai, rūkyti vaisiai, mėsos miltai, vytinta mėsa, fermentuota mėsa, žemaičių užtrinas, aukštaičių įsnauja, sūduvių skilandis, darata, kindziukas, aukštaitiškas kekulas, rūkytos ir vytintos dešros, rūkytas žemaitiškas avies kumpelis, rūkyta žvėriena, rūkytas šerno kumpis, vytinta žvėriena, rūkytas kurtinys, rūkytos žąsų puselės, mėsos ir paukštienos slėgtainiai bei vyniotiniai, įdarytas paršiukas, grietinė, smetona, sviestas, smetonos sviestas, vėžių sviestas, saldūs ir nokinti sūriai, barščiai su auselėmis, pieniškos daržovių sriubos, putros (kurių nebežino ir etnologai), lietuviškos šaltsriubės, žemaitiška žąsienos sriuba, blynai, blyneliai, sklindžiai, koldūnai (šiandien jų niekas nemoka gaminti ir koldūnais vadina virtinius su mėsos įdaru), virtiniai, šaltanosiai, švilpikai, varškėčiai, kepta antis su kiečiais, kepta žąsis su obuoliais, rūkytos seliavos kanapių arba sėmenų aliejuje, šalto rūkymo žiobriai, karšto rūkymo karšiai, kuršiškai šaltai rūkytas ungurys, įdaryta lydeka ir kitokios įdarytos žuvys, keptas karpis su alumi, virta lydeka su krienais, o daugybę įvairiausių mėsos, paukštienos, žuvienos slėgtinių ir vyniotinių su dar įvairesniais įdarais, įvairiausi urštai - jokia kita pasaulio tauta neturi sukūrusi tiek, kiek jų moka ir gamina Lietuvos šeimininkės!!!.

Lietuvos aukštosios kulinarijos naikinimas (I dalis) Lietuvoje nėra nė vieno lietuvių valgių restorano

2012-12-19 autorius Straipsniai.lt

Apvažiavęs visą Lietuvą, aplankęs visus restoranus ir maitinimo įmones, kurios skelbiasi, kad gamina lietuviškus valgius drąsiai tvirtinu, jog Lietuvoje nėra lietuviškų restoranų. Lietuvos restoranų savininkai, visi kaip vienas savo valgiaraščiuose, reklamose, pristatymuose, degustacijose rašo, kad jų restoranuose yra ir lietuviška, ir europietiška virtuvė, lyg Lietuva būtų ne Europoje, lyg Europoje nebūtų albanų, anglų, austrų, belgų, bulgarų, danų, graikų, chorvatų, italų, islandų, ispanų, prancūzų, rumunų, suomių, švedų, vengrų, vokiečių ir t.t. su savo išskirtinėmis virtuvėmis, skirtingais maisto produktais, skirtingais valgių gamybos būdais, skirtingų skonių ir kvapų valgių. Restoranų ir kavinių valgiaraščiai yra savininkų veidrodžiai, atspindintys jų savininkų kulinarinio išsimokslinimo, supratimo ir išmanymo lygį. Kai valgiaraštyje randi parašyta „europietiška virtuvė“, reikia suprasti, kad šio restorano savininkai yra buvę tik sovietinio konclagerio virėjais, Europos niekada nematė ir ją supranta tik kaip vieningą ir nedalomą, kaip Leninas ir partija, kaip tarybiniai rusišką „obščepitą“ visiems ir visada, ir visiems laikams... Vartant visų Lietuvos restoranų valgiaraščius, matyti, kad keli italų patiekalai, keli kinų, keli tarybiniai rusiško „obščepito“ valgiai jokiu europietiškumu net nekvepia.

Lietuvos aukštosios kulinarijos naikinimas (I dalis) Kas per dalykas yra dvarų etiketas?

2012-12-19 autorius Straipsniai.lt

Lietuvos dvaruose dvarininkų puotas aptarnaudavo gražiausiomis livrėjomis aprengti tarnai, o ne klumpėtos tautiniais rūbais aprengtos dvaro mergos, kaip dabar kai kur regime. Stalai ir kėdės būdavo prabangūs baldai, o ne neobliuotų lentų stalai ir suolai, kaip „Forto“ dvare ar smuklėse (smurglinėse). Puotoms būdavo gaminami ypatingai paruošti ir papuošti valgiai, patiekiami sidabriniuose arba paauksuotose dubenyse ar padėkluose. Valgoma būdavo iš dar puošnesnių brangių, geriausio fajanso, porceliano indų su sidabriniais ar paauksuotais įrankiais ant baltomis staltiesėmis su puošniomis servetėlėmis serviruotų, gėlėmis puoštų stalų. Geriami būdavo brangvyniai, aukščiausios kokybės svaigieji ir gaivieji gėrimai iš krištolo taurių ir stiklinių. Lietuvos aristokratija net medžiodama užkandžiaudavo ir valgydavo nuo ant žolės patiestų baltų staltiesių. Prastuomenei medžioti buvo griežtai draudžiama net iki rankų nukirtimo. Puotaujančius linksmindavo geriausių muzikantų profesionalų orkestrai, baletas arba aukšto profesinio lygo muzikantas solistas, bet jokiu būdu ne kaimo muzikantai. Tiesa, vėlesniais laikais jau nugyventų dvarų prasigėrę ponai retsykiais mėgdavo pasilinksminti kaimo „vakaruškose“, nibrėse, gegužinėse, bet tai jau kita kalba, kitokie papročiai.

Aukštoji Lietuvos kulinarija (2 dalis) Smuklės, karčemos ir traktieriai

2012-12-19 autorius Straipsniai.lt

Senovėje aukštoji lietuvių virtuvė (aristokratų, didikų ir bajorų) skyrėsi nuo žemosios lietuvių tautos virtuvės, kuri radosi formuojantis miestams ir skylant visuomenei į aukštuomenę ir prastuomenę, turtinguosius ir mažiau pajamų turinčius bei visiškus varguolius. Miestuose didėjant žmonių užimtumui, atsiranda ir atitinkamos maitinimo užeigos: smuklės, karčemos, traktieriai. Tai yra skirtingos užeigos, skitingiems tikslams įrengiamos,- vienos jų atsirado anksčiau, kitos – vėliau. Ir jų paskirties nereikėtų maišyti, nebent per neišmanymą, nežinojimą. Juk šiandien neiname į svaigųjų gėrimų kioskelį ir nereikalaujame, kad mus aptarnautų padavėjas kaip restorane, picerijoje neprašome, kad mus apnakvydintų kaip viešbutyje... Dvarų, vienuolynų ir klebonijų smuklės daugiausiai buvo statomos netoli dvarų pakelėse, papiliuose ir prie vienuolynų sienų. Smuklėse nemokamai be atlygio dirbdavo vien žydai. Visą pelną pasiimdavo degtinės varyklų, midaus viryklų ir alaus bravorų savininkai – dvarininkai arba dvasiškiai. Klausimas – kas likdavo žydui? Štai čia ir buvo tikrasis žydiškas „gešeftas“ (biznis): talmudas žydams draudžia maitinti, valgydinti, mokinti savo valgių gamybos, duoti savo patiekalų receptus ar kitaip patarnauti gojams (netikėliams), tačiau skatinamas buvo apsukinėjimas – žydiškai – „šmugel“ (galima spėti žyduose atsiradęs nuo lietuviško žodžio „smuklė“, nes savo tarpe žydai smukles vadino „austerijomis“), skysčių pilstymas savo naudai – „šinkor“. Todėl žydai mielai dirbdavo smuklėse, kur susirinkusieji pijokai, degradavę girtuokliai norėdavo tik vieno – prisiliuobti iki žemės graibymo. Smuklėse žydai šinkuodavo dvarų, klebonijų ir vienuolynų degtinę, alų ir midų.

Kaip Kūčios tapo apsirijėlių švente

2012-12-19 autorius Straipsniai.lt

Gruodžio mėnuo, adventas, Kalėdos, Naujieji metai, žiema – kuo šis mėnuo, šventės, metų laikas yra ar buvo ypatingi maitinimosi požiūriu? Adventas jokiu būdu nėra žydiškos krikščionybės religinis laikotarpis, atneštas mums iš Vakarų Europos ir priverstinai „apkrikštijus“, o teisingiau - praplovus smegenis įdiegtas svetimo gyvenimo būdas. Adventas yra senas, skaičiuojantis mažiausiai keliolika tūkstančių metų mūsų protėvių (prolietuvių – sarmatų, aisčių, vokiečio Neselmano nutarimu pavadintų baltais) gyvenimo laikotarpis, kai būtina badauti ir tuo išsivalyti organizmą nuo vasarą ir rudenį valgytų gėrybių organizme nusėdusių šlakų ir toksinų. Kitas badavimas (organizmo išvalymas nuo šlakų ir toksinų) vyksta per Gavėnią, po sūdytų ir riebių žiemos valgių. Kūčios – bene seniausia mūsų protėvių šventė ir keliolika tūkstančių metų senesnė už krikščionybę, už bažnyčią (božežicije) ir net už Kristų. Kūčios - mūsų sarmatų (aisčių, baltų) genčių šeimyninė šventė, kai šeimos nariai susirenka prie šeimos židinio, prie ugnies – pagerbti ir pašlovinti Gabijos, o jei ją gerbi ir dar garbini, tai jokiu būdu negalima jos tą vakarą išnaudoti: virti, kepti, ar dar kitaip ugnies pagalba apdoroti aukojamo maisto.

Nepriklausomo mitybos ir kulinarijos eksperto Vincento Sako atsakymai į studentų klausimus (2 dalis)

2012-12-19 autorius Straipsniai.lt

Viename iš straipsnių minėjote, kad „lietuvių nacionalinis patiekalas šiandien yra pica“. Kaip galėtumėte paaiškinti tokią lietuvių „meilę“ picoms? Meilę picoms sugalvojote Jūs ir picas reklamuojantys žurnalistai, bei jų straipsnius spausdinantys spaudos organai, kurie iš tiesų priklauso surogatinių maisto produktų parduotuvių savininkams oligarchams, nes jokios lietuvių meilės picoms iš tiesų nėra, yra tik agresyvus picerijų tinklo plėtimas Lietuvoje. Kiekviename mieste ir miestelyje vyksta arši picerijų ir piceristų tarpusavio kova: tik įsteigė vienas tinklas savo piceriją, čia pat už kelių žingsnių po kelių savaičių atveria duris kita picerija. Šį agresyvumas, klientų verbavimas, picų per prievartą kišimą valgytojui, vaikų ir jaunimo darymą picų masiniais ėdikais aiškinu vienu – galimybę iš niekinių menkaverčių pigiausių produktų gauti maksimalų pelną. Jei žmonės žinotų iš kokių netikusių, netgi sveikatai pavojingų „miltų“ kepamas picos padas, aptepamas nuodingu surogatiniu „pomidorų“ padažu, apibarstomos dirbtinio aliejinio „sūrio“ tarkiais, nemėsos dešromis ir dešrelėmis, bemėsos faršu, dažytomis alyvuogėmis ir kitokiais dirbtiniais „maisto“ produktais, kurie yra ypatingai pigūs „picų“ gamintojams. Jeigu šiandien pica kainuoja nuo 10 iki 20 litų, tai tikroji jų savikaina yra nuo vieno iki dviejų litų. Ar suvokiate kam yra naudingas dešimteriopas pelnas? O kad užvalgius „picų“ reikia tuoj pat lėkti į šalia jau šiam reikalui įkurtą vaistinę, pirkti nuo sutrikusio virškinimo vaistų, žmonės dažniau linkę kaltinti save, o ne picerijų maisto kokybę.

Aukštoji Lietuvos kulinarija (2 dalis) Smuklės, karčemos ir traktieriai (tęsinys)

2012-12-19 autorius Straipsniai.lt

Lietuvos karalystėje susiformavus miestams, miesteliams, bažnytkaimiams, ten buvo turtingųjų statomos ir išlaikomos užeigos - karšemos, kurios vėlesniais laikais dėl lengvesnio tarimo lenkams virto karčemomis. (Karšinimas – išlaikymas. Karšinčius - tas kas duoda išlaikymą, išimtinę. Karšinčius be to - senas žmogus, kuris gyvena išlaikomas. Karšinti – išlaikyti, slaugyti. Pav. samdant samdinį buvo tariamasi, kokį jis gaus karšą (išlaikymą). Rusuose iki šių dienų samdomi darbininkai taip pat tariasi dėl „charč“ – gaunamo maisto). Karčemose dirbo jau nebe žydai, o lietuviai, baltarusiai, ukrainiečiai ir kitataučiai. Lenkijoje (kuri anuomet buvo žymiai mažesnė už Lietuvos karalystę) karčemų nebuvo ir lenkai juose nedirbo, nes jiems tai buvo ne „honoras“, - aplamai anuomet lenkuose buvo įsigalėjusi nuomonė, kad save gerbiąs lenkas, ypač šlėkta, negali būti pirkliu, amatininku, pardavėju, o vien tik kareiviu... Lietuvoje karčemose lankytojai buvo maitinami įvairiu maistu, gaminamu ugniavietėse arba židiniuose, virš arba šalia žarijų: tai būdavo įvairūs užkandžiai, sriubos, troškiniai, kepsniai. Kitaip sakant, karčemos iš tiesų buvo valgyklomis (kodėl mūsų dienomis šiuo gražiu ir tiksliu vardu nėra vadinamos maitinimo įmonės, man nesuprantama). Karčemose lankydavosi aukštesnio rango žmonės – kariai, pirkliai, amatininkai, turtingesni miestelėnai, todėl čia būdavo ir didesnis pasiūlymas gėrimų, valgių, kuriuos gamindavo karčemoje dirbantys virėjai, o patiekdavo aptarnaujantis personalas. Štai čia būdavo grojama, šokama ir dainuojama.

Tėvams vegetarams

2024-10-252010-07-11 autorius Straipsniai.lt

Pasaulyje vis daugėja žmonių, auginančių vegetarus arba netgi veganus vaikus, ir vaikai yra išaugę visiškai sveiki. Tačiau Lietuvoje vis dar laikomasi mito, jog vaikui mėsa būtina. Be etinių mėsos nevalgymo priežasčių dar yra ir sveikatos priežastys – mėsoje yra žalingų hormonų bei antibiotikų, kurie naudojami intensyviojoje gyvulininkystėje siekaint užkirsti kelią gyvulių ligoms bei skatinti greitą augimą. Šios medžiagos, patekusios į maisto grandinę, kelia pavojų brendimo laikotarpiu, vystymuisi, imunitetui, nervų sistemai. Svarbu tinkamai subalansuoti vegetarinę vaiko mitybą ir jokių problemų neturėtų kilti. Tai, kad vaikas negaus kažkokių medžiagų, jeigu nevalgys mėsos, yra mitas. Vegetariška mityba tinka visoms amžiaus grupėms, jei tik yra gerai apgalvota ir subalansuota. Valgydami vegetarišką maistą, vaikai gali gauti visas jiems reikalingas medžiagas. Kai kuriose šalyse žmonės nuo gimimo yra vegetarai. Tėvams tereikia pasirūpinti, kad vaikų mityboje netrūktų jokių maisto medžiagų. Tad, jei turite pakankamai žinių apie sveiką mitybą bei organizmo poreikius, jaudintis dėl vegetaro vaiko tikrai nereikėtų. Vegetarinė dieta taip pat gali padėti vaikams sustiprinti imunitetą, išvengti širdies ligų, diabeto, osteoporozės, astmos, viršsvorio bei nutukimo ateityje.

Vegetarizmas – mada ar filosofija?

2010-07-11 autorius Straipsniai.lt

Šiuo laikmečiu daugelis didelį dėmesį kreipia į mitybą. Žmonės laikosi įvairių dietų, prisitaiko sau visokius mitybos principus: kaip kad, pavyzdžiui, ryte būtinai išgerti stiklinę vandens, nevalgyti mėsos penktadieniais, nevalgyti mėsos per Gavėnią ir Adventą ar pan. Tai jau tampa mada. Dažnai, tokios mados pagautos, tikėdamosios sulieknėti ar pan., vegetarizmu užsiima ir paauglės. Tačiau ar sveika drastiškai atsisakyti ir visiškai nevalgyti mėsos? Ir kas gi yra vegetarizmas: mada ar filosofija? Susižavėję vegetarizmu vieni jaučiasi atradę gyvenimo džiaugsmą, kiti – suklydę. Specialistai teigia, kad vegetarinė mityba turi ir pliusų, ir minusų. Tad kaipgi tinkamai pasirinkti? Tikimės, apsispręsti padės mūsų pašnekovo, jurbarkiečio (Jurbarke šiuo metu gyvena S. Grigenčio tėvai bei sesuo Rita su šeima), sėkmingo verslininko (jis – vienas iš Lietuvoje žinomos kompanijos – UAB „Oksalis“ – bendrasavininkų) ir sveiką gyvenimo būdą praktikuojančio jogos mokytojo, Ajurvedos Akademijos lektoriaus Sauliaus Grigenčio išsakytos mintys. – Kodėl nusprendėte atsisakyti mėsos? Ar seniai jos nevalgote? Galbūt turite savo filosofiją, tikėjimą ar užsiimate kuo nors neįprastu? – Prieš 12 metų pradėjau praktikuoti jogą Šivananda jogos centre, kurį 1998 metais Vilniuje atidarė taip pat jurbarkietis, klasės draugas Dangirdas Aleksa. Jis ir buvo mano pirmas jogos mokytojas. Praktikuodamas jogą susipažinau su vegetarinės mitybos principais ir ajurveda.

Vegetarizmas, arba amžinos jaunystės maistas

2010-07-11 autorius Straipsniai.lt

Didžiausia šiuolaikinio žmogaus bėda ta, kad jis atitolo nuo gamtos, užmiršo jos dėsnius ir galią. Žmogus pats susikūrė savo gyvenimo taisykles, gamina nenatūralų maistą bei vartoja sintetinius vaistus, užmiršo, jog gamta gali jį maitinti ir gydyti – tik reikia paklusti jos dėsniams. Didžiausią žalą savo kūnui žmogus daro netinkamai maitindamasis. Dar Vydūnas savo knygoje “Sveikata, jaunumas ir grožė” rašė, kad žmogus valgo per daug, per dažnai, vartoja gyvulinės kilmės maisto produktų. Taigi nenatūralus, perdirbtas maistas yra labai nevertingas, tarsi svetimkūnis. Nuo ilgo terminio apdorojimo iš maisto lieka tik tuščios kalorijos. Toks maistas neduoda jokios naudos, atvirkščiai – daro didžiulę žalą, kadangi virškinimui naudojama brangi organizmo gyvybinė energija. Be to, organizme lieka daug visokių šlakų, kurie alina mūsų nervų sistemą ir ardo sveikatą. Šiuolaikinį žmogų labai vilioja skanūs, įvairūs maisto produktai, jis dažnai nemato kito gyvenimo tikslo, kaip tik skaniai pavalgyti ir linksmai praleisti laiką, o pasekmes palieka “galingai medicinai”. Sunku patikėti, jog žmogus taip apako ir apkurto, kad vis gilyn brenda į pražutingų malonumų liūną. Jis verčiau nuo kūdikystės iki senatvės kęs įvairiausias ligas, bet savo žalingų įpročių neatsisakys. Sokratas yra pasakęs: “Gyvename ne tam, kad valgytume, o valgome tam, kad gyventume”. Taigi mūsų maistas turi būti pirmiausia naudingas mūsų organizmui, o tik po to – skanus.

Pueras (Pu-Er-Ča)

2007-06-29 autorius Straipsniai.lt

Pueras (Pu-Er) - tai, pirmiausia, ne arbata, ir net ne jos rinkimo vieta... Jau Tanų dinastijos laikais (VII-IX a.), arbatai tapus tradicine Kinijos eksporto preke, pietinėje Junanio („Šalis piečiau debesų") provincijoje surinkti arbatlapiai apdirbimui būdavo pristatomi į jos centre esančios Pu-er-fu vietovę, ir pradedant XIV amžiumi, čia išskirtiniu, stambiu arbatos gamybos ir prekybos tašku buvusiame Pu-Er miestelyje jau 500 metų sėkmingai prekiaujama legenda tapusia ir taip pat vadinama arbata - „puer-ča" - „arbata iš Pu-Er‘o". Čia ji patenka iš piečiau esančių Symao ir Sišuanbanio rajonų, kuriuose stūkso „Šešeri Didingi Arbatos Kalnai" (Mansaj, Iu, Mančžuan, Iban, Geden ir Jule) - tai vietos, kur, pasak rašytinių šaltinių liudijimų, arbata renkama jau virš tūkstančio metų. Pats žodis „pu-er" sudarytas iš dviejų hieroglifų, nuo Xan dinastijos laikų žyminčių gyvenvietę, esančią per 373 km į pietus nuo Kunmino miesto. Pu-Er vietovėje gyvenusios cha-ni tautelės kalboje tai reiškė maždaug tai: „gyvenvietė, ties užutekiu apsupta gynybine siena", tačiau pavadinimas aiškinamas ir taip: „Pu" - trumpinys iš Pusian bodhisatvos (vienos iš dievybių) vardo, ir „er" - ausis, ausys, tad tai turėtų reikšti „Pusian bodhisatvos (dievybės) ausis", kas gana įdomiai perteikia kai kurių stambialapių Puero rūšių lapų išvaizdą. Pirmosios pažinties su Pueru metu prie popierinių paketėlių pripratęs vartotojas paprastai pajunta neįprastą arbatos kvapą, kuris siejasi su pelėsiais.

‹ Atgal 1 2 3 … 25 26 27 28 29 Pirmyn ›