Pramoginiai šokiai

Pramoginiai šokiai

autorius

Manoma, jog išanalizavus žmogaus šokį galima patekti į jo sielą. Praktiškai į kiekvieną judesį galite įdėti savo jausmus, kuriuos jaučiate: pagarbą, susižavėjimą, nepasitenkinimą, kančią, švelnumą ar meilę. Pramoginiai šokiai – tai puikus būdas įdomiai praleisti laiką ir atrasti savyje kažką naujo. Pradėti šokti pramoginius šokius gali bet kurio amžiaus žmonės, nes fizinis krūvis nėra toks didelis kaip sporte arba balete. Kuo naudingi šokiai? Be pasimėgavimo pačiu šokiu jūs gaunate galimybę naudingai praleisti laiką. Proginiai šokiai naudingi fiziniam vystymuisi, šokant pagerėja kvėpavimo ir širdies – kraujagyslių sistemos darbas. Šokiai gali ne tik sustiprinti jūsų sveikatą, bet ir kardinaliai pakeisti išvaizdą (žinoma, tik į geresnę pusę). Žmones, kurie yra profesionalūs šokėjai arba tik mėgėjai, iš karto galima pažinti. Nesvarbu, tai būtų moteris ar vyras, žmogaus eisena lengva ir grakšti, nors jis ir vilkėtų žieminius rūbus. Šokėjas lyg plaukia pažeme aukštai iškėlęs galvą, ištiesęs pečius. Kitaip ir negali būti: juk šokant valsą, tango arba fokstrotą poros judesiai turi būti darnūs. O jeigu jūs susikūprinsite, pakelsite pečius, šokti bus nepatogu ir galų gale jūs vienas kitam pradėsite mindžioti ant kojų. Todėl, norite to ar nenorite, šokant susiformuos taisyklinga laikysena. Šiandien vis populiaresni ir populiaresni tampa Lotynų Amerikos šokiai. Jie pakeri savo ugningumu ir judesių grakštumu. Tačiau jų visų pagrindas – klubų judesiai (ir gana energingi).

Valsas

autorius
Valsas

Žymiausias Vienos valsų kūrėjas – J. Straussas (sūnus). Garsėjo F. Morelly’io (1810-59), J. Gunglo (1810-89), J. L. Métra (1830-89), H. Ch. Lumbye (1810-74), E. Waldteufelio (1837-1915), J. Rosas (1868-94), I. Ivanovici (1845?-1902), F. Leháro Vienos valsai. JAV ~1875 susiklostė lėtesnė (28-33 taktų per minutę) Vienos valso atmaina bostonas, išpopuliarėjo Europoje (pirmą kartą šoktas 1910 Londone), nuo 1921 bostonas vadinamas anglų valsu arba lėtu valsu. XX a. 3-4 d-metyje Argentinoje susiklostė tango valsas (vals tango), Andų šalyse (Peru, Bolivijoje, Ekvadore) išpopuliarėjo kreolų valsas (vals creollo). Valsui būdinga ritmika ir akompanimentu pagrįstą koncertinę poemą fortepjonui Aufforderung zum Tanze („Kvietimas šokiui”, 1819) vienas pirmųjų sukūrė K. M. von Weberis (W. A. Mozarto Deutsche Tänze K 509, 536, 567 ir kt., L. Van Beethoveno valsai, „Variacijos A. Diabelli tema” ir F. Schuberto valsai iš tikrųjų yra lendlerio stilizacijos). F. Chopino kūryboje susiklostė virtuoziško bravūrinio (valse brillante) ir lyrinio valso (valse triste) rūšys. Koncertinių valsų sukūrė J. N. Hummelis (fortepijonui), F. Lisztas („Mefisto valsai” fortepijonui), M. Ravelis (Valses nobles et sentimentales fortepijonui, 1911, redakcija orkestrui 1912; choreografinė poema orkestrui La Valse, 1919-20), L. Arditi (pirmasis sukūrė virtuoziškų bravūrinių valsų koloratūriniam sopranui Il bacio / ”Pabučiavimas”).

Argentinos tango stiliai

autorius
Argentinos tango stiliai

Tango visuomet buvo įtraukiamas į standartinių šokių programą, neatsižvelgiant nei į jo argentinietišką dvasią, nei į kultūrinį – socialinį kontekstą, kuriame jis atsirado. Pirmiausia, mes žinome daugybę faktų apie Argentinos tango ištakas bei jo ankstyvąjį laikotarpį, apie didelę jo įtaką Europoje XX a. pradžioje ir tolesnį jo vystymąsi įvairiose valstybėse. Tačiau apie jo raidą pačioje Argentinoje žinome kur kas mažiau, ypač kai kalbame apie dalykus, kurie vyko prieš 40–50 metų. Po jų sekė ištisi karinės diktatūros Argentinoje dešimtmečiai, kuriuos išgyveno kelios argentiniečių kartos. Antra, tango istorija Argentinoje daugiausia buvo perduodama žodžiu. Jeigu apie tango, kaip socialų šokį (socialus tango – tango, skirtas bendravimui, o ne pasirodymui) 4–6 – ajame dešimtmečiuose paklausinėtume dar gyvų amžininkų, išgirstume įdomių istorijų ar net anekdotų. Be abejo, reikėtų atsižvelgti į tai, kad šie pasakojimai yra dabartinių 60–70 – mečių prisiminimai, todėl labai subjektyvūs. Amžininkai savo istorijose dažnai hiperbolizuoja savo ir savo artimųjų reikšmę, tačiau jų prisiminimai yra vieninteliai, galintys nukelti mus į tą laikotarpį, kai Argentinos tango buvo įprasta kasdieninio gyvenimo dalis. Reikšmingas Argentinos tango stiliaus pokytis įvyko 5-jame dešimtmetyje. Jį pradėjo nuostabus ir novatoriškas šokėjas Carlos Alberto Estevez, pravarde Petróleo (isp. – žibalas, nafta). Tai liudija, kad net ir ankstesnės epochos šokėjams Petróleo idėjos iš pradžių atrodė kiek keistos.