Trečioji dalis – kai meilė susiduria su žmogaus tamsiąja puse
Trečiojoje dalyje rusų literatūros ekranizacijose meilė tampa dar sudėtingesnė. Ji čia dažnai susijusi su kaltės jausmu, socialine nelygybe, geismu, vienatve ir žmogaus nesugebėjimu suprasti paties savęs. Dostojevskis leidžia pažvelgti į tamsiausius žmogaus psichikos kampelius, Kuprinas dažnai kalba apie kūnišką ir idealizuotą meilę, o Turgenevas ir Buninas renkasi kitokią tragediją – tylų jausmo išblėsimą arba praradimą.
⭐⭐⭐⭐⭐ Literatūrinė ir psichologinė klasika
41. Demonai — «Бесы» (1988)
Fiodoro Dostojevskio „Demonai“ yra vienas niūriausių kūrinių apie žmogaus ideologiją, moralinį chaosą ir dvasinį žlugimą. Nors meilė čia nėra pagrindinė tema, asmeniniai santykiai atskleidžia, kiek toli žmogus gali nueiti dėl savo ambicijų, įsitikinimų ir nevaldomų aistrų. Dostojevskio veikėjai dažnai myli taip pat radikaliai, kaip ir nekenčia. Todėl jų santykiai tampa ne romantine istorija, o psichologiniu eksperimentu. Tai ekranizacija tiems, kuriems literatūroje įdomiausia ne išorinė istorija, o žmogaus sąmonės griūtis.
IMDb: apie 7/10
42. Baltosios naktys — «Белые ночи» (1992)
Dostojevskio „Baltosios naktys“ yra viena jautriausių jo istorijų apie vienatvę ir žmogaus norą bent trumpam būti reikalingam kitam. Pagrindinis herojus gyvena daugiau savo vaizduotėje nei realybėje, todėl netikėta pažintis jam tampa beveik išsigelbėjimu. Tačiau jo meilė susiduria su kito žmogaus prisiminimais ir ankstesniais jausmais. Dostojevskis čia labai subtiliai parodo skirtumą tarp meilės žmogui ir meilės savo susikurtam jo paveikslui. Tai melancholiška istorija, kurioje trumpa laimė gali būti tokia pat svarbi kaip visas gyvenimas.
IMDb: apie 7/10
43. Jama — «Яма» (1990)
Aleksandro Kuprino „Jama“ – viena tamsiausių šio šimtuko ekranizacijų. Kūrinys pasakoja apie prostitucijos pasaulį, tačiau iš tikrųjų kalba apie žmogaus orumą, vienatvę ir visuomenę, kuri žmogų gali paversti preke. Erotika čia nėra skirta romantiniam žiūrovo malonumui – ji tampa socialinės ir moralinės problemos dalimi. Kuprinas rodo, kaip aplinka naikina žmonių gebėjimą tikėti meile. Tai sunkus, niūrus, bet literatūriškai labai svarbus kūrinys.
IMDb: apie 6,5/10
44. Gambrinus — «Гамбринус» (1990)
„Gambrinus“ – Kuprino kūrinys, kuriame meilė ir gyvenimo džiaugsmas susiduria su žiauria tikrove. Pagrindinis veikėjas gyvena muzikos, alkoholio ir žmonių draugijos pasaulyje, tačiau už šio triukšmo slypi labai daug vienatvės. Kuprinui svarbus paprastas žmogus, kurio gyvenimas nėra didingas, tačiau jo jausmai yra tikri. Filmas leidžia pamatyti kitą rašytojo pusę – ne vien meilės ir erotikos, bet ir žmogaus orumo gynimą. „Gambrinus“ ypač tinka tiems, kuriems patinka melancholiškos istorijos apie žmones, gyvenančius visuomenės paraštėse.
IMDb: apie 7/10
45. Sulamita — «Суламифь» (1960)
„Sulamita“ paremta bibline meilės istorija, kurią Kuprinas perkuria kaip aistringą ir poetišką pasakojimą. Čia meilė vaizduojama daug atviriau ir jusliškiau nei daugelyje kitų rusų klasikos kūrinių. Kartu ji tampa ne vien kūniška aistra, bet ir absoliutaus atsidavimo simboliu. Kuprinas sąmoningai jungia erotiką, grožį, pavydą ir tragediją. Todėl ši ekranizacija ypač įdomi tiems, kurie rusų literatūros kine ieško stipresnės erotinės ir poetinės linijos.
IMDb: apie 7/10
⭐⭐⭐⭐½ Turgenevas – meilė, kurios beveik neįmanoma išgelbėti
46. Junkeriai — «Юнкера» (2007)
Aleksandro Kuprino „Junkeriai“ nukelia į karininkų mokyklos pasaulį, kuriame jaunystės idealai susiduria su suaugusiųjų gyvenimo realybe. Meilė čia glaudžiai susijusi su jaunystės romantika, garbės supratimu ir noru rasti savo vietą pasaulyje. Kuprinas labai gerai jaučia jauno žmogaus psichologiją, kai idealizuojamas ir meilės objektas, ir pats gyvenimas. Ekranizacija įdomi tuo, kad joje galima pamatyti visą epochos atmosferą, o ne vien vieną meilės istoriją. Tai daugiau nostalgija jaunystei nei tradicinė romantinė drama.
IMDb: apie 7/10
47. Išvakarės — «Накануне» (1959)
Turgenevo „Išvakarės“ yra istorija apie meilę, idealus ir norą gyventi ne vien dėl savęs. Pagrindinė veikėja susiduria su vyru, kurio gyvenimo tikslai yra daug didesni už asmeninę laimę. Todėl jų meilė iš karto įgauna platesnę prasmę – žmogus turi rinktis tarp privataus gyvenimo ir pareigos. Turgenevui svarbu ne vien romantinis ryšys, bet ir klausimas, kokiam tikslui žmogus skiria savo gyvenimą. Filmas todėl veikia ir kaip meilės drama, ir kaip XIX amžiaus inteligentijos portretas.
IMDb: apie 7/10
48. Išvakarės — «Накануне» (1985)
Antroji Turgenevo romano ekranizacija leidžia kitaip pažvelgti į tą pačią meilės ir pareigos dilemą. Šioje istorijoje jausmai nuolat susiduria su istoriniu laiku ir politinėmis aplinkybėmis. Meilė negali būti visiškai atskirta nuo žmogaus įsitikinimų. Turgenevas parodo, kad kartais net nuoširdžiausi jausmai pralaimi prieš didesnį gyvenimo tikslą. Tai viena iš tų istorijų, kuriose asmeninė laimė sąmoningai paaukojama dėl to, kuo žmogus tiki.
IMDb: apie 7/10
49. Kelionė į Vysbadeną — «Поездка в Висбаден» (1989)
Turgenevo pasaulyje kelionė dažnai tampa ne fiziniu, o emociniu judėjimu iš vieno gyvenimo etapo į kitą. „Kelionėje į Vysbadeną“ meilė susiduria su prisiminimais, praeities sprendimais ir socialinėmis aplinkybėmis. Čia svarbus ne vien pats romanas, bet ir žmogaus bandymas pradėti gyvenimą iš naujo. Tačiau praeitis niekur nedingsta ir nuolat primena apie save. Tai subtili, melancholiška istorija apie jausmus, kuriems žmogus bando suteikti antrą galimybę.
IMDb: apie 7/10
50. Po mirties — «После смерти» (1915)
„Po mirties“ yra ankstyvojo kino Turgenevo kūrinio interpretacija, todėl jis ypač įdomus kaip literatūros ir nebyliojo kino susitikimas. Istorijoje susipina meilė, netektis, prisiminimas ir mirties tema. Turgenevo pasaulis čia įgauna beveik gotišką atmosferą. Meilė nebesibaigia kartu su fiziniu žmogaus buvimu – ji tęsiasi herojaus sąmonėje. Šiandien filmas labiau domina kaip kino istorijos ir rusų literatūros sankirta, tačiau jo emocinis branduolys išlieka labai stiprus.
IMDb: apie 6,5/10
⭐⭐⭐⭐ Melancholija, likimas ir prarastos galimybės
51. Stepės karalius Lyras — «Степной король Лир» (1976)
Turgenevo kūrinys „Stepės karalius Lyras“ yra savotiška rusiška Šekspyro tragedijos interpretacija. Čia šeima, paveldėjimas, valdžia ir meilė susipina į vieną skaudžią žmogaus istoriją. Pagrindinis veikėjas yra žmogus, kuris tikisi pagarbos ir meilės, tačiau pats nesugeba jų išsaugoti. Turgenevas labai gerai parodo, kaip šeimos santykiuose atsiranda nuoskaudos, pavydas ir kerštas. Tai kūrinys apie senatvę, vienatvę ir suvokimą, kad valdžia negali garantuoti artumo.
IMDb: apie 7,5/10
52. Ramybė — «Затишье» (1981)
„Ramybė“ priklauso tiems Turgenevo kūriniams, kuriuose išorinis gyvenimas atrodo beveik sustojęs, tačiau veikėjų viduje vyksta didelė drama. Meilė čia susijusi su žmogaus abejonėmis ir negebėjimu priimti galutinio sprendimo. Turgenevo herojai dažnai daugiau galvoja apie gyvenimą nei iš tikrųjų jį gyvena. Dėl to jų tragedija nėra staigi – ji formuojasi lėtai. Šis filmas geriausiai veikia tada, kai žiūrovas pasirengęs lėtam, literatūriniam pasakojimui.
IMDb: apie 7/10
53. Dūmai — «Дым» (1992)
„Dūmai“ – romanas apie žmogų, kuris bando grįžti į savo praeitį ir susiduria su senais jausmais. Turgenevui čia svarbus ne tik meilės prisiminimas, bet ir klausimas, ar galima susigrąžinti tai, ką pats praradai. Praeities santykiai atrodo beveik kaip dūmai – juos galima matyti, bet neįmanoma sugriebti. Filmas turi būdingą Turgenevo melancholiją ir elegantišką emocinį santūrumą. Tai istorija apie žmogų, kuris per vėlai supranta, kad kai kurie gyvenimo sprendimai neturi antro bandymo.
IMDb: apie 6,5–7/10
54. Saulės smūgis — «Солнечный удар» (2014)
Ivano Bunino „Saulės smūgis“ yra viena ryškiausių istorijų apie staigų, beveik nekontroliuojamą meilės proveržį. Du žmonės susitinka trumpam ir iš pirmo žvilgsnio net neplanuoja, kad ši pažintis turės didesnę reikšmę. Tačiau trumpa aistros akimirka vėliau tampa prisiminimu, kurio neįmanoma atsikratyti. Buninas čia meilę traktuoja kaip stichinę jėgą – ji atsiranda netikėtai ir sunaikina įprastą žmogaus gyvenimo tvarką. Tai viena geriausių ekranizacijų tiems, kurie ieško erotikos, melancholijos ir egzistencinės tuštumos viename kūrinyje.
IMDb: apie 5,8/10
55. Tamsios alėjos — «Тёмные аллеи» (1991)
Bunino „Tamsios alėjos“ – viena svarbiausių šio sąrašo istorijų apie prarastą meilę. Po daugelio metų susitikę du žmonės supranta, kad jų gyvenimai nuėjo visiškai skirtingais keliais. Tačiau paaiškėja, kad vienam iš jų praeities jausmai niekada neišnyko. Buninas ypatingai stiprus tuo, kad meilės tragediją sukuria ne iš didelių įvykių, o iš laiko. Žmogus gali nugyventi dešimtmečius, tačiau viena sena meilė vis tiek gali likti stipriausiu jo prisiminimu.
IMDb: apie 7/10
56. Švarus pirmadienis — «Чистый понедельник» (1999)
„Švarus pirmadienis“ – viena paslaptingiausių Bunino istorijų apie meilę, kurios neįmanoma iki galo paaiškinti. Du žmonės yra artimi, tačiau jų požiūris į gyvenimą, meilę ir dvasinę prasmę iš esmės skiriasi. Moteris jaučia, kad įprastas pasaulietinis gyvenimas jos netenkina. Todėl meilės istorija palaipsniui tampa istorija apie pasirinkimą tarp kūniško artumo ir dvasinio kelio. Tai ypač stiprus kūrinys tiems, kuriems meilėje įdomus ne tik jausmas, bet ir žmogaus bandymas atrasti gyvenimo prasmę.
IMDb: apie 7/10
57. Natalija — «Натали» (1988)
Bunino istorijose moters paveikslas dažnai būna paslaptingas, o meilė – trumpalaikė. „Natalijoje“ santykiai grindžiami ne tiek išoriniu veiksmu, kiek emocine įtampa ir prisiminimais. Pagrindinis veikėjas susiduria su jausmu, kuris iš pradžių atrodo laikinas, tačiau palaipsniui įgauna daug didesnę reikšmę. Buninas moka parodyti, kaip žmogus prisiriša prie nepasiekiamo ar prarandamo dalyko. Todėl net trumpa pažintis jo kūryboje gali tapti viso gyvenimo emociniu įvykiu.
IMDb: apie 7/10
58. Meilės vasara — «Лето любви» (1994)
„Meilės vasara“ tęsia Bunino tradiciją vaizduoti meilę kaip trumpą, intensyvų gyvenimo laikotarpį. Vasaros atmosfera čia tampa ne tik fonu, bet ir simboliu – jaunystė ir aistra taip pat greitai praeina. Veikėjai gyvena akimirka, tačiau žiūrovas jaučia, kad ši akimirka nėra amžina. Buninas meilę dažnai sieja su praradimo nuojauta, todėl net laimingiausios scenos turi lengvą melancholijos šešėlį. Tai būtent tas kino tipas, kuriame svarbi ne siužeto intriga, o nuotaika ir neišvengiamo išsiskyrimo pojūtis.
IMDb: apie 6,5–7/10
59. Neskubus pavasaris — «Несрочная весна» (1989)
„Neskubus pavasaris“ – labai buniniška istorija, kurioje gamtos atsinaujinimas kontrastuoja su žmogaus vidine būsena. Pavasaris žada naują pradžią, tačiau praeities jausmai niekur nedingsta. Bunino pasaulyje gamta dažnai geriau už žodžius išreiškia tai, ko veikėjai nesugeba pasakyti. Meilė čia nėra triukšminga – ji egzistuoja prisiminimuose, nuojautose ir trumpuose susitikimuose. Filmas patiks tiems, kurie mėgsta lėtą, poetišką ir labai atmosferišką kiną.
IMDb: apie 7/10
60. Pašventimas meilei — «Посвящение в любовь» (1994)
„Pašventimas meilei“ ypač gerai tinka šio šimtuko viduriui, nes jame susitelkia daugelis temų, kurios kartojasi rusų literatūros tradicijoje. Meilė čia nėra vien romantiškas jausmas – ji tampa savotiška žmogaus gyvenimo mokykla. Per santykius veikėjai mokosi praradimo, atsidavimo, geismo ir atsakomybės. Filme jaučiama ta pati melancholiška nuotaika, kuri būdinga Bunino pasauliui, tačiau pasakojimas leidžia plačiau pažvelgti į meilės vietą žmogaus gyvenime. Tai filmas tiems, kurie romantikoje ieško ne vien gražios istorijos, o patirties, kuri pakeičia žmogų.
IMDb: apie 7/10
Trečiosios dalies išvada
Trečioji dalis dar labiau priartina mus prie vienos svarbiausių viso sąrašo išvadų: rusų literatūroje meilė labai retai būna paprasta laimės formulė. Ji dažniau yra išbandymas, kuris parodo žmogaus silpnumą, savanaudiškumą, gebėjimą aukotis arba, priešingai, visišką nesugebėjimą paleisti praeities.
Dostojevskio pasaulyje žmogus kovoja pirmiausia su savimi, Kuprino kūriniuose meilė gali tapti ir kūniška aistra, ir absoliutaus atsidavimo forma, Turgenevo herojai dažnai pralaimi dėl savo neryžtingumo, o Bunino personažai praranda tai, ką galbūt galėjo išsaugoti, bet supranta tai tik tada, kai jau būna per vėlu.
Būtent todėl šie filmai taip skiriasi nuo įprasto romantinio kino. Juose svarbiausias klausimas nėra „ar jie liks kartu?“. Daug svarbesnis klausimas – ką ši meilė padarė žmogui ir ar po jos jis dar liko toks pats?
Kuo toliau eisime šiame šimtuke, tuo labiau meilė ims jungtis su vienatve, seksualumu, moraliniu pasirinkimu ir žmogaus egzistencijos klausimais. Ir būtent čia rusų literatūros kinas tampa tikru „snobo kinu“ – ne todėl, kad jis sunkus ar pretenzingas, o todėl, kad po gražia istorija beveik visada slepia dar vieną, daug gilesnę istoriją.
Įvertinkite straipsnį
