Avatar photoStraipsniai.lt

2000 m. gegužės 5 d. įkurtas elektroninis (ISSN) leidinys – mokslui, švietimui, pramogoms ir gyvenimiškoms aktualijoms skirtas portalas www.straipsniai.lt, kovojantis su kasdienine rutina. Šiandien portale paskelbta virš 15000 straipsnių ir naujienų.

Kaip vergauti pinigams?

autorius
Kaip vergauti pinigams?

Norėdami laimingai gyventi, darykite viską priešingai nei čia parašyta. Pateikiamos klaidos dažnai esti labiau įsimintinos nei taisyklės, kaip teisingai elgtis. Reikia imti paskolą savo galimybių ribose. Tarkime šeima gauna 3000 litų pajamų, tuomet paskolą reikia imti tokią, kad 1500 lt ar daugiau tektų atiduoti bankui. Mums liko pinigų, todėl galime juos išleisti. Paimkime kitą paskolą naujam automobiliui. Juk bankui tereiks mokėti 500 lt. per mėnesį, o mes galėsime puikuotis prieš visus draugus, kad nusipirkom automobilį iš salono. Juk už mums likusius 1000 lt (3000 – 1500 – 500) dar galėsim gyventi pakankamai padoriai: užteks maistui ir komunaliniams. Kartais net drabužių nusipirkti galėsim. Dar būtinai pamirškit, kad naujam automobiliui reiks brangesnio nei civilinio draudimo, nes bankas lizingo sutartyje įpareigos apdrausti nuo vagysčių ir kitų nelaimių. Kam tos santaupos? Visokie kvailiai rekomenduoja turėti tiek grynųjų pinigų, kad galėtume pragyventi pusę metų nedirbdami. Pvz., jei per mėnesį išleidžiate 1000, tuomet kvailiai rekomenduoja turėti 6000 banke.

Tapk savo gyvenimo šeimininku

autorius
Tapk savo gyvenimo šeimininku

Kodėl žmogui taip svarbus nuoširdumas? Kodėl kiekvienas turėtų išmokti būti atviras, bent jau sau? Žmogau, kas tu bebūtum, jeigu tu dirbi samdomą darbą, už kurį tau kažkas moka pinigus, tai 99,9% tu dirbi dėl pinigų! Nesiteisink, kad tau patinka darbas, kad tau jis įdomus, kad tu jį mėgsti. Įsivaizduok, kad tu gavai palikimą 10 milijonų eurų. Ar ir toliau eitum į tą patį darbą?... Jeigu ne – viskas tuo pasakyta. Jeigu taip – būk nuoširdus nors sau ir tavo gyvenimas pradės keistis į gerąją pusę. Bijodami būti nuoširdūs, žmonės vaidina labai dvasingus, idealistus, nekreipiančius dėmesio į materialinę gerovę... Atsakyk dabar pats sau į tokį klausimą: Štai prieina prie tavęs Jėzus. Dabar, šiandien. Tu žinai, kas jis, žinai, kaip jis gyvena, kuo užsiima. Tu žinai, kokius stebuklus Jis daro... Taigi, prieina prie tavęs Jėzus ir sako: „sek paskui mane“. Ar sektum? Ar paliktum savo jaukius namus, prabangią buitį, mielus draugus, prestižinį, gal net įdomų darbą?...
Ne ne, nesibaimink, šiandien niekas prie kryžiaus nekaltų nei Jo, nei tavęs. Tiesiog jūsų gyvenimas dabar būtų klajonės iš kaimo į kaimą, nuo trobos prie trobos, su nakvynėm, kur priims, su valgiu, ką duos... Aišku, gali kas nors apspjaudyti ir neįsileisti (ar mielai įsileidi į namus Jehovos liudytojus, krišnaistus, lūpdažių platintojus?), gali kažkas užsiundyti šunis...

Žmonės, kuriems sekasi

autorius
Žmonės, kuriems sekasi

Žmonės, kuriems sekasi, pataria džiaugtis kiekviena savo gyvenimo akimirka, netgi smulkmenomis. Kiekvieną dieną visiškai įsitrauk į gyvenimą. Susitelk ir būk atidus, kad nepraleistum progų, kurias jis siūlo. Niekas nepadarys mūsų laimingais, jeigu patys tokie nebūsime. Taigi visai įmanoma būti laimingam, tiesa? Taip. Gyvenimas - sunkus. Tačiau aš vis tiek būsiu laimingas žmogus. Branginsiu tai, ką darau ir kas vyksta aplink mane. Branginsiu žmones, kurie yra mano gyvenime, sieksiu tikslų. Ir išvengsiu keturių klastingų spąstų. Žmonės, nuolat galvojantys apie pinigus, paprastai juos vis toliau ir toliau nuo savęs nuveja arba, vos tik jų gavę, iš karto praranda. Nebūti prisirišusiam prie pinigų - reiškia protingai suplanuoti, kam juos išleisi, kiek gali sutaupyti, o paskui kuo mažiau apie juos galvoti. Pagrindinė žmonių vergavimo pinigams priežastis yra ta, kad jie nori pasirodyti, o šitas noras veda į antrus klastingus spąstus. Prisirišti prie materialinių vertybių, kaupti jas, trokšti kuo daugiau - taip pat beprasmiška ir beviltiška, kaip mylėti be atsako. Galime mėgti brangenybes, puikius automobilius, puošnius drabužius, bet jie neatsakys tuo pačiu. Tai veltui iššvaistyta energija. Nesileisk nunešamas materializmo bangos. Tavo tikslas - visai ne kaupti ir saugoti daiktus, girtis jais ir dirbti dėl jų.

Vergų visuomenę valdo pinigai

autorius
Vergų visuomenę valdo pinigai

Daugelis pas mus su aukštaisiais išsilavinimais, tik aš vienas ne, kažkoks savamokslis, neturintis išsilavinimo lapelio – diplomo. Turintys tuos lapelius yra padaryti sistemos biorobotais, kurie nemąsto, kodėl ir kas čia vyksta su jais, kas juos valdo? Paskendę bankuose, kurie dalina paskolas. O procentai išvis yra neegzistuojantys pinigai, kurių realiai nėra. Na, čia man turbūt apie pinigus neverta kalbėti, nes aš taigi neturiu ekonomisto išsilavinimo, bet kai ką suprantu. Pabandysiu paaiškinti, ką aš suvokiu ekonomikoje. Pajuokaudamas pabandysiu išdėstyti suprantamai, runkelių kalba. Tarkime, esu aš „Bankas Vaidas“ ir turiu savo vertybinių popierių, kurie ir vadinasi „Vaidai“. Jūs esate tas žmogus, kuris turit gerą verslo idėją. Tik va, pinigų neturite jai įgyvendinti. Tarkime, jūs gaminsite elektromobilius. Apie juos daug kas kalba, ir jie anksčiau ar vėliau turės paklausą. Jūs pateikiate man savo projektą. Paanalizavęs matau, jog jūs gerai išanalizavote rinkas, gerai suskaičiavote. Aš linkęs padėti. Jums paskolinu dvejiems metams 5000000 „Vaidų“. Sutarėme 10% metinių palūkanų. Jūs tuos „Vaidus“ vienas prie vieno išsikeitėte artimiausiame banke į eurus ir pradėjote vystyti verslą. Kaip ir tikėjotės, o mes neabejojome, jums sekėsi gerai ir jūs jau uždirbote 20000000 eurų. Artėja laikas grąžinti „Vaidus”. Jūs ramus: uždirbote daug, nėra ko jaudintis. Ateinate į banką pirkti „Vaidų”, o jų bankas nebeturi. Jie plaukioja po biržas. Pradedate juos supirkinėti, siūlote daugiau, negu už juos gavote. Birža suregavo į kylančių „Vaidų” kursą ir jų kaina padvigubėja. Jūs nepergyvenate ir šiaip ne taip surinkote 5000000 „Vaidų”. Tik va, dabar klausimas? Iš kur jūs gausite dar 1000000, kurie man priklauso kaip procentai? Tada jūs tampate mano…

Kaip pinigas pinigą myli ir daro, ir kartais nori, bet negali

autorius
Kaip pinigas pinigą myli ir daro, ir kartais nori, bet negali

Look after your pennies and pounds will look after themselves – sako sena angliška patarlė. Lietuviškame nors ir itin turtingame priežodyne ir patarlyne panašaus posakio, kuris ragintų sužiūrėti centus, o litas pats savim pasirūpins, aptikti neteko; artimiausias atitikmuo būtų - “pinigas pinigą myli”. Apie tai, kaip pinigas pinigą ne tik myli, bet ir daro, daugiau išmano Sičio berniukai ir mergaitės. Man įdomu, ar dar liko sričių, kur pinigas nori, bet negali. Visiems reikia pinigų. Man irgi, nors ir žinau, kad ne piniguose laimė. Ir pašmaikštavimai, kad laimė ne piniguose, o jų kiekyje, manęs irgi netrikdo. Laimė ne piniguose ir ne jų kiekyje, o santykyje su jais – ar tu pinigus kontroliuoji, ar jie tave. Bet pastebėjau, kad labai daug lietuvių vos užuodę pinigus praranda protą. Prisimenu vieną pirmųjų lietuviškų labdaros balių Londone, skambiu pavadinimu “Gala Dinner”. Viešbučio salė, šampanas, tamsūs kostiumai, šiugždančios suknios, nuogos nugaros – viskas, ko reikia. Kol trynėmės laukdami pakvietimo į salę kažkas mane supažindino su tuometiniu JK imigracijos ministru – seniai nebe ministras, tad pavardės neprisimenu. Vos spėjom apsikeisti keliom frazėm skirdama žmonių minią prie ministro priplaukė viena iš šventės organizatorių už parankės pasigriebusi interesų Škotijoje turintį Lietuvos bankininką. Aštria alkūne ji nubloškė mane į šalį ir pristatė ministrui atsivestą svečią.

Ar pinigai gadina žmogų?

autorius
Ar pinigai gadina žmogų?

Žmogaus santykis su gyvenimu ir jį supančia aplinka visada būna labai įvairus. Mane domina santykis su pinigais. Pinigai kaip ir yra gyvenimo minimalus varikliukas. Be pinigų elementariai žmogus neišgyventų, bet ar pinigai gali sugadinti žmogų? Tarkim, tėvai savo meilę vaikui užpildo pinigais, nes kitaip nesugeba, nespėja, juk darbas. Bet koks tada užauga vaikas? Galimi du variantai: toks, kuris sumaterialėjęs, arba toks, kuris šlykštisi pinigais (mano atvejis). Tie vaikai, kurie sumaterialėjo to gyvenime ir siekia. Kaip ir viskas yra gerai, jei jie nesigilina į savo dvasinį pasaulį. Bet jei ir gilinasi, mažai ką suvokia, nes jų moralinės nuostatos juk kitaip subrandintos. O tie kurie šlykštisi… išnagrinėkim mane. Nuo mažens buvau auklėjama taip, kad svarbiausia šeimos židinys, kad šeima turi kartu spręsti savo problemas, o kiekvienas penktadienis turi būti šeimos vakaras. Bet augant man, keitėsi ši tradicija. Tėvai vis labiau tapo pinigų vergais, penktadienio vakarus iškeičiau į kultūrinimosi vakarus, nes penktadienio vakarais būti vienai namie tiesiog nusibodo. Tėvai prisižadėdavo, kad savaitgalį jau kartu praleisim, bet išeidavo šnypštas. O visą tai užpildyti, tą tuštumą - duodavo pinigų. Nesakau, buvo metas, toks, kad džiaugiausi - pagaliau savaitgalis be tėvų, bet kai jie tą tuštumą pradėjo pildyti pinigais, iš pradžių nesuvokiau, kas vyksta. Maniau normalu. Bet vėliau užkniso. Kiek man anksčiau buvo vertingi pinigai, tiek dabar aš jais šlykščiuosi. Taip, kažkieno akimis turėtų atrodyti viskas yra tobula. Bet ne man. Kur dingo dvasiniai žmogaus poreikiai? Kur dingo šeima?

Kas beldžia į tavo duris

autorius

Visuomenėje stichiškai kylant pilietinio pasipriešinimo judėjimams, verta atsiremti į pasaulio patirtį ir išmintį. Juk svarbiausia dabar – išlaikyti pozityvią, geras permainas skatinančią nuostatą. Vienu iš tokių kelrodžių sunkiame kelyje į demokratiją gali būti Albertas Kamiu (Albertas Camus). Šio Nobelio premijos laureato moralinė laikysena iš totalitarinės sąmonės besivaduojančioje Europoje ir teoriniai darbai tarsi skirti dabartinei Lietuvai. Didžiojo rašytojo iš dalies politinis veikalas „Maištaujantis žmogus“ ir kitos esė įrodė, kad laisva ir teisinga visuomenė neįmanoma be stiprios pasipriešinimo dvasios. Tačiau jis nubrėžė labai aiškias maišto ribas. Pasipriešinimas neturi būti pagiežingas. Maištas neturi virsti žmogaus teises ir laisves trypiančia revoliucija. Maištaujantis žmogus visų pirma protestuoja prieš jo paties žmogiškumo niekinimą. Svarbiausias tikslas – priversti galią turinčiuosius jį gerbti. „AŠ MAIŠTAUJU, VADINASI MES ESAME.“ Maišto proveržis vieno žmogaus absurdišką kančią paverčia kolektyvine ir griauna susvetimėjimo sienas. Atidaro duris. Ne tik kitas žmogus, bet ir visas pasaulis tampa artimesnis. „Blogis, kurį patyrė vienas žmogus, virsta užkrečiama liga, maru.“ Taip atsiranda solidarumas ir kuriasi laisva, pati save valdyti gebanti visuomenė. Tiesioginės transliacijos metu prievartaujamos mergaitės klyksmas visus mačiusius ir girdėjusius pavertė bejėgiais, tačiau kaltais stebėtojais. Vienus tai palaužė ir privertė susitaikyti su žiauriu absurdu kaip gyvenimo neišvengiamybe, kitus privertė kilti į kovą. Bent jau mintyse.

Globalizacija, nacija ir Europa

autorius

Pastebėtina, kaip viešojoje erdvėje sąvoka „nacija“ iš pozityvaus vertinimo palaipsniui mėginama keisti į atgyvenusią sąvoką. Tokie procesai šiandien vyksta Vakarų Europoje ir jie yra planingai transplantuojami į Europos Sąjungos (ES) rytus. Šiuos procesus lydi didėjantis valstybių suverenumo perleidimas ES centralizuotoms supranacionalinėms organizacijoms. Procesų autorių – įtakingos dalies Vakarų Europos politinio elito – mantra yra ta, kad „globalizacijos“ sąlygomis ekonominis augimas, socialinė gerovė ir taika yra garantuojamos tik tada, kai politika ir ekonomika bus toliau supranacionalizuojamos. Čia, ES Europoje, tai reiškia, kad (dar) suverenios nacionalines valstybės yra palyginus mažo skaičiaus politinę įtaką gavusių žmonių verčiamos vis labiau trauktis iš politinių sprendimų centro, o valdžią perleisti supranacionalinėms institucijoms, kurių galutinis tikslas – Europoje įkurti Jungtines Europos Valstijas (JEV). Šis projektas vadinamas „elitiniu“. Aiškaus, rinkimuose ar referendumuose legitimuoto mandato jie šiam projektas neturi.

Nacionalinių valstybių neigimas – Europos neigimas

autorius

Esminis skirtumas tarp II Pasaulinio karo ir ankstesniųjų europinių karinių konfliktų buvo tas, kad dvi supervalstybės (JAV ir Sovietų Sąjunga) baigė karą laimėtojomis ir nuo 1945 m. įtvirtino didžiulę savo įtaką Europos valstybių politikoje, ekonomikoje bei kultūroje. JAV ir Sovietų Sąjunga, abi organizuotos pagal universalius principus, siekė plėtoti savo globalias nuostatas ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. Nors per taip vadinamą Šaltąjį karą JAV ir Sovietų Sąjunga atrodė nesutaikomi priešai, šie universalių ideologijų dvyniai turėjo bendrą siekį – perauklėti europiečių mąstymą pagal internacionalizmo ir individualizmo dvasią. Sovietų Sąjunga nenuilstamai darbavosi Rytų Europoje, o JAV savo didžiule įtaka rėmė Europos susivienijimo projektą ir įtraukė Vakarų Europą į tarptautinę prekybos sistemą, kuri vėliau pagimdė standartizuotą vartotojišką kultūrą. Atsidūręs tarp šių dviejų žemynų/milžinų, Europos politinis elitas iš esmės nutraukė savo ankstesnes pastangas integruoti individą į nacionalines bendruomenes. Skatinami savo supervalstybių globotojų, Europos elitai nukreipė pagrindines pastangas į globalios bendruomenės rojaus kūrimą. Dėl šių priežasčių individo atsijungimas nuo šeimos, kaimynų ir šalies reikalų, kuris buvo sėkmingai pristabdytas, įtvirtinus nacionalines valstybes, vėl įgavo pagreitį. Nacionaliniai idealai buvo apleisti daugiau nei 60 metų. Todėl nemažas skaičius europiečių įprato mąstyti trumpalaikėmis kategorijomis. Daugeliui anksčiau minėtos demografinės problemos atrodė labai tolimos ir asmeniškai nereikšmingos, kol jos tapo šiandienos realybe. Silpnėjantis valstybės organizmas negąsdino eilinio europiečio, kol ekonominė krizė neatėmė iš jo darbo.

Nacionalizmas ir krikščioniška dvasia – draugai ar konkurentai?

autorius

Žmogus, grįžtantis namo po užsitęsusių linksmybių, užpultas gatvėje, turi žaibiškai sutelki visą savo dėmesį ir jėgas. Nori, nenori, atėjo būtinybė gintis. Tai nėra tinkamas momentas užpultajam svarstyti ar ginantis nenukentės jo nauja striukė, kostiumas ar batai, kaip jis atrodys prieš kaimynus. Jo vienintelis tikslas yra apsisaugoti nuo grėsmės. Prieš daugiau nei 90 metų bolševikų kariuomenė įsiveržė į Lietuvos teritoriją, bandydama užgniaužti besikuriančią nepriklausomą valstybę. Keliasdešimt tūkstančių paprastų valstiečių, rizikuodami gyvybe stojo ginti valstybę ir sėkmingai išvijo priešą iš šalies. Kautynių metu bendražmogiški svarstymai netemdė gynėjų protų. Kai priešas puolė, jokie krikščioniški jausmai negalėjo apriboti kovos veiksmų, nesvarbu, kad kovojantys bolševikai irgi buvo žmonės su įgimta teise gyventi. Jei lietuviai kariai nebūtų šaudę į priešą, bolševikai būtų pajungę lietuvių tautą tarptautinio proletariato revoliucijos tikslams. Lietuvoje kruvina “tarybinė saulė” būtų patekėjusi 20 metų anksčiau.

Kova prasideda. Okupantai, lauk!

autorius

Taikiai eisenai kelią pastojo sustiprintas policijos būrys. Iš eisenos atsiskyrė viena demonstrantų eilė ir ėmė artintis prie jų. Vikriai darbuodamiesi lazdomis, policininkai tiesiogine prasme nukirto visą žmonių liniją ant žemės. Iki vieno. Iš eisenos atsiskyrė antra linija, paskui trečia, paskui ketvirta... Atrodė, tai niekada nesibaigs. Vyrai ir moterys išdidžiai tylėdami ėjo į policininkų sieną nė nebandydami priešintis. Juos pasitinkančios medinės lazdos buvo apkaustytos geležimi ir skirtos mušti žmonėms. Ir užmušti. Pakirsti lazdų smūgių, žmonės susmukdavo, griuvo į šalis tarytum kruvini kėgliai, ir juos vėl pakeisdavo kiti. Žmonės sąmoningai ėjo į mirtį. Neišsigąskite, tai dar ne Lietuva. Tai pasakojimas apie 1930 metų kolonijinę Indiją, mažas pilietinio nepaklusnumo epizodas ilgoje šalies kovoje už nepriklausomybę. Morališkai aukščiausia pasipriešinimo nepasipriešinimu forma apibrėžiama sanskrito žodžiu satjagracha, reiškiančiu tiesos siekimą, atkaklumą tiesoje (t.y. atkaklumą, įsitikinus savo teisumu). Tai taikus sukilimas, nesutaikoma kova be įniršio, be šaudymo, be teroro, kai žmonės naudojasi vieninteliu ginklu – savo gyvybe.

Laisvas individas ir suvienytas pasaulis – du nesuderinami siekiai

autorius

Žvelgiant iš ideologinės pusės, individo polinkis vis daugiau rūpintis tik savimi kilo iš XVII-XVIII amžiaus idėjinio konteksto. Tuomet tokie politiniai mastytojai kaip Thomas Hobbes, David Hume, John Locke, Voltaire, Jean-Jacques Rousseau, Thomas Jefferson ir kt., kūrė dabartinės liberalios demokratijos pamatus. Švietimo periodo filosofai siekė pritaikyti racionalų mastymą, nagrinėdami žmogaus prigimtį ir valstybės valdymą. Anksčiau šios sferos priklausė bažnyčiai. Laisvo individo sąvoka turėjo ypatingą reikšmę jų raštuose. Išryškėjo nuostata, kad individui priklauso įgimta teisė tvarkyti savo gyvenimą asmenine nuožiūra be valstybės įsikišimo. Valstybės funkcijos turėjo būti smarkiai apribotas. Jau XVIII amžiaus antroje pusėje individo laisvės idėja tapo rimtu iššūkiu senąjai santvarkai, kurioje monarchai ir aristokratai turėjo absoliučią galią, Dievo jiems suteiktą. Švietimo periodo filosofai buvo susirūpinę, kad neracionalūs valstybių valdymo principai stabdo pažangą. Absoliutūs monarchai ir įvaraus rango aristokratai švaistė milžiniškus turtus ir savo pavaldinių pasitikėjimą. Vyravo didžiulė turtinė ir socialinė nelygybė. Ypač jautriai pergyveno absoliučių monarchų apribojimus kylanti vidurinė klasė, kuri aktyviai ieškojo alternatyvų. Laisvės, lygybės bei brolybės šūkiai įkvėpė 1789 m. Prancūzijos revoliucijos remėjus imtis iki tol neregėto radikalaus valstybės pertvarkymo. Prancūzijos revoliucija atvėrė kelią į liberalios demokratijos pergalingą žygį po Europą XIX amžiaus pradžioje, o vėliau ir po nemažą dalį pasaulio. Mūsų laikais individo laisvė tapo Vakarų politinio gyvenimo pamatu.

1 2 3 … 17 18 19 20 21 22 23 … 118 119 120