Vienišas ir… laimingas?

Vienišas ir… laimingas?

Vienišų žmonių daugėja. Dauguma mūsų didesnę dalį savo gyvenimo praleisime vieni. Ir tai verčia į vienišumą žvelgti ne kaip į nerimo ir baimės kupiną būseną, o kaip į saviraiškos siekiamybę; ne kaip į gėdą, o kaip į nepriklausomybę. „Neištekėti“ ar „nevesti“ toli gražu nereiškia „pasmerkti save vienatvei ir liūdesiui“; tai reiškia „suteikti sau šansą“. Šansą užmegzti daugiau, įvairesnių ir įdomesnių socialinių ryšių. Šansą patirti daugiau. Vienišumas – nebe ta būsena, kurią norisi kuo greičiau nugalėti vos ne bet kokia kaina. Jis turi savo privalumų. Juk jau seniai santuoka nebereiškia brandos. Vis daugiau žmonių suvokia, kad tai – vienas nuo kito nepriklausomi dydžiai: gali susituokti, tačiau taip ir likti nesubrendėlis; gali tapti brandžia, atsakinga asmenybe ir nesukūręs šeimos. Žinoma, tai nereiškia, kad nuo šiol žmonės nenorės sutikti tikro sielos draugo, su kuriuo norėtų praleisti visą likusį gyvenimą. Tiesiog jo paieškos nebus tokios desperatiškos, skubotos ir kupinos vienatvės baimės. O žmonės verčiau rinksis vienatvę, nei prastą šeimą. Tai patvirtina ir moksliniai tyrimai: dar niekas neįrodė, kad santuoka arba, atvirkščiai, jos nebuvimas – tai bilietas į laimę. Šių bilietų „kasa“ visai kitur. Laimei pasiekti reikalingas prasmingas gyvenimo tikslas ir geri socialiniai santykiai (nebūtinai su vienu asmeniu).

Vienatvė gali susargdinti

Vienatvė gali susargdinti

"Žmonės, kurie senatvėje yra vieniši, turi daugiau galimybių susirgti Alzheimerio liga nei socialiai aktyvūs", - mano naujausio tyrimo autoriai. Ir nors mokslininkai nesiima tvirtinti, jog pats vienišumas skatina ligą ar yra jos ankstyvasis simptomas, tačiau jų išvados leidžia manyti, kad socialiniai kontaktai blokuoja ligą. "Tai naujas rizikos faktorius, ir mes turime suprasti, kodėl jis susijęs su liga, - sako tyrimo iniciatorius Robertas Vilsonas iš Čikagos universiteto Medicinos centro. - Žmonės yra bendruomeniški. Mums reikia bendrauti su kitais. Tyrimo rezultatai suteikia pagrindo manyti, jog tie, kurie nuolat vieniši, yra pažeidžiamesni." R. Vilsono vadovaujama mokslininkų grupė ištyrė 823 žmones, kurie neturėjo jokių silpnaprotystės požymių, ir paprašė jų įvertinti savo vienatvės lygį pagal penkiabalę sistemą. Jie galėjo pasirinkti teiginius, labiausiai atspindinčius jų situaciją, kaip antai: "Man regis, kad aš neturiu pakankamai draugų". Tyrėjai taip pat rinko objektyvius duomenis, pavyzdžiui, kaip dažnai žmogus priima svečius. Mokslininkai stebėjo grupę ketverius metus, kasmet atlikdami psichiatrinį sveikatos patikrinimą. Tyrimo metu 76-iems dalyviams buvo diagnozuota Alzheimerio liga. Nustatyta, kad kad tiriamieji, kurių vienatvės lygis buvo aukštesnis, šia liga susirgdavo dukart dažniau nei kiti. Vienas iš galimų paaiškinimų gali būti tas, kad socialinis aktyvumas tam tikru būdu padeda apsaugoti smegenis nuo ligos prasidėjimo.

Vienatvė - pasimatymo pačiam su savimi laikas

Vienatvė - pasimatymo pačiam su savimi laikas

Daugelis įsitikinę, kad vienatvė - tarsi bausmė, tartum esi uždarytas vienutėje. Tačiau vienatvė - ne kalėjimo, o ramybės ir galėjimo pasilikti pačiam su savimi zona. Pabūti vienam sveika. Tai žmones gali padaryti laimingus. Jei bijomasi nors pusvalandį pasilikti vienam, reikia susimąstyti - veikiausiai yra ką slėpti pačiam nuo savęs. Vakarų mokslininkai pastebėjo įdomią tendenciją: kuo mažesnė galimybė žmogui pabūti tyloje, ramybėje, vienatvėje, tuo labiau jis to trokšta. Tikriausiai todėl pernelyg civilizuotose Jungtinėse Amerikos Valstijose vienatvė buvo paskelbta kaip tam tikra filosofija ir gyvenimo būdas. Vakaruose vienatvės šalininkai pasiūlė pradėti švęsti tarptautinę vienatvės dieną - tai būtų tarsi Valentino dienos antonimas. A.Rufus, karingiausia vienišė, netgi parašė knygą "Vieno partija: vienatvės manifestas", skirtą žmonėms, kurie "moka patys save užimti - jie mąsto ir kuria". Psichologai pažymi, kad dvasiškai turtingas žmogus ramiai pakelia vienatvę ir nenori jos atiduoti į bet kokias rankas. Ezoterikai teigia: kiekvienas, jei jam to reikia, atranda sau porą. Kenčiantieji dėl vienatvės tikriausiai patys nori kentėti (vienatvės kančios kelia pagarbą). Vienišiai veikiausiai patenkinti savo gyvenimu, bet nenori to pripažinti. Juk pas mus įprasta būti ištekėjusiai ar vedusiam ir gailėtis tų, kuriems "nepasisekė".

Savigarbos talismanai

Savigarbos talismanai

Kuo dažniau ryšitės reikalauti iš kitų pagarbos sau ir savo pagrįstom teisėm, tuo lengviau bus jums pajusti tą malonią augančio pasitikėjimo savimi ir savigarbos būseną. Tad net pati ši būsena gali tapti jūsų talismanu. Taip pat ir drabužiai, kuriuos dėvėjote tuomet, kai sėkmingai apgynėte savo teises, yra jūsų savigarbos talismanas. Kai tik apsivilksite juos vėl, iškart pajusite, kad jokios kliūtys jums nebaisios, kad galite drąsiai žengti pro bet kurias duris ir išsireikalauti viską, ko jums reikia, į ką jūs turite teisę, viską iš bet ko. Jeigu tai kol kas jums ne ypač gerai pavyksta, galite pakrauti specialia galia talismanus, kad jie žadintų jūsų savigarbą. Tai gali būti bet kokie erelio atvaizdai - tai puikus jėgos, pasitikėjimo savimi, orumo ir savigarbos simbolis. Jeigu jūs siekiate būti šeimininke bet kokioje situacijoje, norite mokėti visada pakreipti ją naudinga sau linkme, nors ir kaip sudėtinga tai atrodytų, pasigaminkite sau talismaną su akmenyje ar medžio gabalėlyje "išgraviruotu" tridančiu. Įveikti nepasitikėjimą savimi ir psichologinius kompleksus gali padėti avantiūrinas - smulkiagrūdžio kvarco atmaina. O štai oniksas visada beveik automatiškai kelia aplinkinių pagarbą jo savininkei! Norint pademonstruoti savigarbą ir pasitikėjimą nebūtina ieškoti kliaučių ar kelti vaidus kiekviena patogia proga. Tai būtų pasipūtėliškumas ir arogancija. Nereikia pagrįstai ar be priežasties iškart kaip akis išdegus puldinėti ginti savosios įžeistos savimeilės.

Ar mokame gerbti save?

Ar mokame gerbti save?

Daugeliui didesnio miesto gyventojų puikiai turėtų būti pažįstamas jausmas, kai gatvėje, visuomeninio transporto grūstyje, didžiuliuose supermarketuose, apskritai minioje, ūmai pasijunti tokia pasimetusi, maža ir nereikšminga, - kaip smiltelė, kaip skruzdėlytė skruzdėlyne, kuriai nė į galvą negali šauti reikalauti sau kokio išskirtinio dėmesio... Tačiau tai pavojingas jausmas, nes būtent jis mus ir žlugdo kaip asmenybes. Todėl vienąkart reikėtų sau pasižadėti niekada daugiau tokioms nuotaikoms nepasiduoti - net ir pačioje didžiausioje minioje. Išsiruošusios į miestą ar į kokį susibūrimą, pirmiausiai turėtumėm sau įteigti: "Kad ir kiek aplink būtų žmonių, aš ir tik aš esu sau vienintelė. Aš pati sau svarbiausia ir labiausiai verta dėmesio, aš pati sau - labiausiai nepakartojama ir ypatingiausia". Tiktai tokiu būdu mes galime išsivaduoti nuo to pasimetimo ir prislėgtumo jausmo, keliamo galybės nė mažiausio dėmesio į mus nekreipiančių žmonių aplinkui. Tik tokiu būdu mes išsivaduojame iš nieko nereiškiančios smiltelės, skruzdėlytės komplekso. Tik taip išsaugome savo individualumą, savo asmenybę - vadinasi, bet kur, bet kokioje situacijoje esame pasirengusios ginti savo orumą, kovoti už savo teises ir aplinkinių pagarbą. Juk iš tiesų, kai žmogus jaučiasi bereikšmiu trupinėliu, jis tiesiog instinktyviai ima stengtis užimti kaip galima mažiau vietos, - kad tik niekam nesutrukdytų, negaišintų kažkieno laiko, reikalaudamas sau dėmesio.

Kurkime Lietuvą, kurioje būtų daugiau pagarbos šeimai

Kurkime Lietuvą, kurioje būtų daugiau pagarbos šeimai

Pamąstymai apie tai, ką kiekvienam iš mūsų reiškia šeima, šiandien kalbamės su Seimo Šeimos ir vaiko reikalų komisijos pirmininke Rima Baškiene. „Visiems linkiu darnios, gražios šeimos, – pradeda pokalbį Seimo narė, – nes būtent šeimoje bręsta asmenybė, formuojasi asmens kultūra, santykių sistema. Šeima įdiegia žinių troškimą, dvasines vertybes, kultūros supratimą, kultūros vertybių perdavimą iš kartos į kartą. Šeimoje žmogus įgyja patirtį skleistis visuomenėje ir būti visaverčiu jos nariu.“ Kokia šeima gali geriausiai garantuoti asmenybės išugdymą? Visų pirma žvilgsnis krypsta į tradicinę šeimą, kuri grįsta santuokiniu vyro ir moters atsidavimu ir teisių bei pareigų visuma, įsipareigojant psichologiškai, morališkai, teisiškai bei ekonomiškai vienas kitam, o tuo pačiu ir savo vaikams. Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ atlikto tyrimo rezultatai tai patvirtina, nes teigia, kad Lietuvoje šeima yra vertybė, ir du trečdaliai Lietuvos gyventojų šeimą tapatina su santuoka. O ką mano psichologai, šeimų gyvenimo tyrėjai? Vis dažniau apie harmoningos santuokos svarbą darniam vaiko asmenybės vystymuisi ima kalbėti vaikų psichologai. Nenuneigiama vienos talentingiausių psichoterapeučių pasaulyje Virginijos Satir frazė: „Šeimos architektai, formuojantys atmosferą, nulemiančią vaiko asmenybės vystymąsi, yra tėvai. Sutuoktinių santarvė, šeimos kultūra yra ir jų pačių, ir šeimoje augančių vaikų laimės sąlyga.“

Apie pagarbą tarp žmonių

Apie pagarbą tarp žmonių

Kur praeina riba tarp pagarbos ir netakto? Tai nelengvas klausimas. Bet man visų pirma pagarba žmogui siejasi su pagarba tiesai. Nematau pasirinkimo - jei gerbi žmogų, gerbi tiesą, jei dėl žmogaus baimės, pagarbos ar pritarimo traukiesi nuo tiesos, negerbi ir žmogaus. Žinoma, man galite mesti klausimą:"O kas yra tiesa?". Vienas pilietis to kažkada jau klausė ir iš esmės tas jo klausimas parodo, kaip reaguoja žmonės, susidūrę su jiems neparankia tiesa. Tai buvo Poncijus Pilotas. Esame pripratę, kad tiesos sąvoką vartome priklausomai nuo mūsų nuotaikos kaip kepeninę dešrą keptuvėje. Beveik jau tikime, kad tai abstrakcija, o jei abstrakcija, tai tiesos kaip ir nėra - viskas priklauso nuo situacijos ir nuo požiūrio. Taip mąsto beveik visas pasaulis – tiesos nėra. Bet aš taip nemanau. Poncijaus Piloto žodžius paneigė kitas žmogus, pasakęs: "Aš esu tiesa”. Taigi, visada matau reikalą pasakyti, kad yra tiesa. Absoliuti tiesa. Net neleidžianti diskutuoti. Tiesa, niekada neverčianti jos priimti. Jėzus kviečia, bet niekada neverčia. O jei pasirenki, Jėzus priima, bet nebeleidžia gyventi sau.”Gal ir jus norite pasitraukti?”,- klausė jis savo mokinių. Štai ir riba. Kai esi su tiesa, esi su Juo, jei pasitrauki – Jėzus neprieštarauja, net ir siūlo pasitraukti – supranta, kaip nelengva bus, jei liksi Jo mokiniu. Ir visiškai nesmerkia, net siūlo pasitraukti. Bet jei lieki Jo mokiniu, Jis turi teisę pareikalauti visko iš tavo gyvenimo. Net ir patį gyvenimą.

Laimė ir sveikata

Laimė ir sveikata

XXI amžius. Visuotinis progresas, pinigų troškulys, karjeros siekiamybė didėlė, kaip niekada anksčiau. Ir, staiga, stop! Turiu viską, ką gali pasiūlyti XXI amžius, tačiau nėra laimės. O kas tai? Laimė – jausmas, kurio buvo siekiama per amžių amžius. Taigi, kalbėdami apie visuotinį progresą, pažvelkime kaip vyko laimės supratimo progresas. Kone kasdien gauname elektroninius laiškus, pasakojančius įvairias istorijas apie laimę. O literatūroje laimė apibūdinama kaip teigiama emocija ar ištisas teigiamų emocijų spektras, jausmas, žmogaus būsena, kuri pasireiškia įvairiais jausmais - dvasine pusiausvyra, pasitenkinimu, ramybe, džiugesiu, dideliu džiaugsmu. Tai jausmas, kuris yra visiškai subjektyvus, jis kyla tenkinant dvasinius (ar daug tokių tenkiname XXI - progreso amžiuje), pažinimo, bendravimo, estetinius ir fiziologinius poreikius. Laimė visų pirma yra susijusi su gyvenimo tikslo ir prasmės klausimais. Štai, Aristotelis laimės sąvoką apibrėžė kaip kiekvienos veiklos tikslą, o ne asmens būseną. Pats Aristotelis buvo svarbiausias eudemonizmo, teigiančio, jog gyvenimo tikslas yra asmeninis laimės siekimas, atstovas. Šių laikų vartotojiškai visuomenei eudemonizmo krypties atstovai turėtų ką pasakyti - gyvenime žmogui pakanka savęs paties. Stoikai teigė, jog laimė pasiekiama tik tuomet, kai nebijoma mirties, skausmo ir, kas svarbiausia, kai neabejojama, jog laimė yra pasiekiama. Vėlgi, svarbiausia laimė – dvasinė laimė, puoselėjant dorybes.

Didžiausia moterų nuodėmė - išdidumas

Didžiausia moterų nuodėmė - išdidumas

Vatikano ataskaitoje, kurioje nurodoma, kad skirtingų lyčių nuodėmės taip pat yra skirtingos, teigiama, kad moterys yra išdidesnės už vyrus, tačiau vyrai yra geidulingesni, pranešė BBC. Katalikų atliktas tyrimas nustatė, kad dažniausia moterų nuodėmė yra išdidumas, o vyrų potraukį maistui aplenkė tik potraukis seksui. Ataskaita paremta žmonių išpažintimis kunigui Robertui Busai - 95 metų jėzuitų mokslininkui. Popiežiaus asmeninis teologas Vatikano laikraštyje palankiai įvertino šį tyrimą. "Vyrai ir moterys nusideda skirtingai", - rašė monsinjoras Voicechas Gertichas laikraštyje "L'Osservatore Romano". Jis tvirtino, kad vyrams sunkiausia atsispirti geiduliui, rajumui, tinguliui, pykčiui, išdidumui, pavydui ir godumui. Dažniausios moterų nuodėmės išsidėsto taip - išdidumas, pavydas, pyktis, geidulys ir tingumas.

Pirmasis priešas

Pirmasis priešas

Kiekvienas žmogus turi priešų, bet ne kiekvienas žino, kad pagrindinis priešas gyvena žmogaus viduje.
Šis priešas – IŠDIDUMAS. Daugelis mano, jog išdidumas būdingas tik talentingiems, įžymiems žmonėms, nes jie turi kuo didžiuotis. Tačiau gyvenimas rodo, kad šią ydą turi visi žmonės be išimties. Išdidumas gali sukilti ir įsižeidus.
Dauguma žmonių išdidumo nelaiko nuodėme. Žudyti, vogti, girtauti – tai kitas dalykas, o išdidumas – kas gi čia blogo? Šventasis Raštas tvirtina, kad visų žmogiškųjų nelaimių šaknis – IŠDIDUMAS. Apaštalas Paulius laiške (2 Timotiejui 3, 1–4) rašo: „Žinok, kad paskutinėmis dienomis... žmonės bus ... išdidūs, pagyrūnai... pasipūtėliai...“. Dievas pažįsta mus labiau nei mes patys save. Kai skaitau apie nesibaigiantį ginčą tarp žmonių, ginančių savo tautos garbę ir pranašumą prieš kitas tautas, aš pats savęs klausiu – kas tai? Patriotizmas? Karšta meilė savo tautai, tėvynei? Nieko panašaus. Tikrieji patriotai negaili savo tautos gerovei nieko, netgi savo gyvybės. Tikri patriotai tam tikra prasme buvo Mozė ir apaštalas Paulius, kurie buvo pasiruošę netekti paties brangiausio – gyvybės dėl savo tautos išgelbėjimo. Emigrantų ginčuose tarp nacionalinių, politinių ir religinių partijų nėra nė menkiausio patriotizmo. Yra tik viena – didelis išdidumas: „mes, girdi, ne tokie kaip jūs, – mes geresni.“ Žmonės išdidumą laiko pranašumu, bet ko mes iš tiesų verti? Bausmės. „Mūsų teisumas, kaip purvini skarmalai“, – sako Dievas per pranašą Izaiją (64, 6).

C.S. Lewis. Didžioji nuodėmė

C.S. Lewis. Didžioji nuodėmė

Yra viena krikščionių elgesio norma, kuri labiausiai skiriasi nuo visų kitų. Yra nuodėmė, nuo kurios nėra laisvas joks žmogus pasaulyje, kuria kiekvienas bjaurisi, regėdamas ją kituose, tačiau dėl kurios vargu ar kas, be krikščionių, mano esąs kaltas pats. Esu girdėjęs, kaip žmonės prisipažįsta, kad jie blogo charakterio arba kad jiems susuka galvą moterys ar gėrimai, arba net kad jie bailiai. Bet neatsimenu, kad kada nors nekrikščionis prisipažintų dėl šios nuodėmės. Ir labai retai sutikdavau nekrikščionį, kuris nors kiek pasigailėtų kitų, kaltų šia nuodėme. Nėra kito trūkumo, kuris darytų žmogų nepopuliaresnį ir kurį mes dar mažiau suvoktume turį patys. Ir kuo daugiau jo turime patys, tuo labiau jo nemėgstame kituose. Yda, apie kurią kalbu, yra puikybė, arba saviapgaulė, o jai priešingą dorybę krikščioniškoji moralė vadina nuolankumu. Jei pamenate, kalbėdamas apie lytinę moralę, įspėjau, kad tai nėra krikščionių moralės centras. Taigi dabar priėjome tą centrą. Pasak krikščionių mokytojų, pagrindinė yda, didžiausias blogis yra puikybė. Neskaistumas, pyktis, godumas, girtuokliavimas ir panašūs dalykai, palyginti su ja, tėra tik uodo įkandimas: tai per puikybę velnias tapo velniu. Puikybė veda į kiekvieną kitą nuodėmę - tai visiškai prieš Dievą nukreipto proto būsena. Jums atrodo, kad per stipriai pasakiau? Jei taip, pamąstykite. Ką tik sakiau, kad kuo labiau žmogus pasikelia į puikybę, tuo labiau jis nemėgsta kitų puikybės.

Gerumas…

Gerumas…

Esu girdėjęs posakį, kad galingiausias ginklas prieš kurį niekas negali atsilaikyti yra gerumas. Senovės Rytų išmintis teigia, kad didžiausias kerštas blogam žmogui yra padėka jam už tai, esą net ir blogą žmogų pradeda graužti sąžinė. Taip, tam tikrose kultūrose ir dabar turbūt yra vietos gerumui, bet ne pas mus. Atrasti tikrai gerą ir nuoširdų žmogų nėra taip paprasta. Maža to būti geru žmogumi vos ne tolygu būti angelu, o angelų nėra. Esu ne kartą girdėjęs būtent tokį komentarą šia tema. "Kodėl mes mylim tuos, kurie tolimi?". Šie žodžiai iš Alano dainos Mėnulio tango man iki šiol yra įstrigę. Gal tai ne klausimas? Gal tai paaiškinimas, kodėl šiais laikais taip sunku surasti sau antrą pusę. Paklauskim savęs ką mes renkamės kruopščiau, naują kompiuterį, automobilį ar gyvenimo draugą? Kam atiduodame savo visas jėgas ir meile? Darbui ar artimui? Fromm'o psichologijoje vienareikšmiškai teigiama, kad meilė yra labai retas reiškinys ir vis retėja. Mes tuokiamės, skiriamės, tuokiamės ir vėl skiriamės ne dėl meilės, o dėl nepakeliamo vienišumo. Mes tiesiog paniškai bijome likti vieni šiame beprotiškame ir nesaugiame pasaulyje, tad sulaukus tam tikro amžiaus netgi susigalvojame tokį event'ą kaip "ieškau merginos/vaikino". Ką po galais tai reiškia? Kaip ieškoti? Gal ir man savo organaizeryje pasižymėti, kad penktadienį vakarop keliausiu ieškoti panos... Bet kad net nežinau kaip tai daryti... Kaip ieškoti? Galėčiau gal nueit į klubą, bet mano šokio įgudžiai panas tik atstumtų.