Puikybė

Kiekvienas žmogus turi priešų, bet ne kiekvienas žino, kad pagrindinis priešas gyvena žmogaus viduje.
Šis priešas – IŠDIDUMAS. Daugelis mano, jog išdidumas būdingas tik talentingiems, įžymiems žmonėms, nes jie turi kuo didžiuotis. Tačiau gyvenimas rodo, kad šią ydą turi visi žmonės be išimties. Išdidumas gali sukilti ir įsižeidus.
Dauguma žmonių išdidumo nelaiko nuodėme. Žudyti, vogti, girtauti – tai kitas dalykas, o išdidumas – kas gi čia blogo? Šventasis Raštas tvirtina, kad visų žmogiškųjų nelaimių šaknis – IŠDIDUMAS. Apaštalas Paulius laiške (2 Timotiejui 3, 1–4) rašo: „Žinok, kad paskutinėmis dienomis... žmonės bus ... išdidūs, pagyrūnai... pasipūtėliai...“. Dievas pažįsta mus labiau nei mes patys save. Kai skaitau apie nesibaigiantį ginčą tarp žmonių, ginančių savo tautos garbę ir pranašumą prieš kitas tautas, aš pats savęs klausiu – kas tai? Patriotizmas? Karšta meilė savo tautai, tėvynei? Nieko panašaus. Tikrieji patriotai negaili savo tautos gerovei nieko, netgi savo gyvybės. Tikri patriotai tam tikra prasme buvo Mozė ir apaštalas Paulius, kurie buvo pasiruošę netekti paties brangiausio – gyvybės dėl savo tautos išgelbėjimo. Emigrantų ginčuose tarp nacionalinių, politinių ir religinių partijų nėra nė menkiausio patriotizmo. Yra tik viena – didelis išdidumas: „mes, girdi, ne tokie kaip jūs, – mes geresni.“ Žmonės išdidumą laiko pranašumu, bet ko mes iš tiesų verti? Bausmės. „Mūsų teisumas, kaip purvini skarmalai“, – sako Dievas per pranašą Izaiją (64, 6).

Yra viena krikščionių elgesio norma, kuri labiausiai skiriasi nuo visų kitų. Yra nuodėmė, nuo kurios nėra laisvas joks žmogus pasaulyje, kuria kiekvienas bjaurisi, regėdamas ją kituose, tačiau dėl kurios vargu ar kas, be krikščionių, mano esąs kaltas pats. Esu girdėjęs, kaip žmonės prisipažįsta, kad jie blogo charakterio arba kad jiems susuka galvą moterys ar gėrimai, arba net kad jie bailiai. Bet neatsimenu, kad kada nors nekrikščionis prisipažintų dėl šios nuodėmės. Ir labai retai sutikdavau nekrikščionį, kuris nors kiek pasigailėtų kitų, kaltų šia nuodėme. Nėra kito trūkumo, kuris darytų žmogų nepopuliaresnį ir kurį mes dar mažiau suvoktume turį patys. Ir kuo daugiau jo turime patys, tuo labiau jo nemėgstame kituose. Yda, apie kurią kalbu, yra puikybė, arba saviapgaulė, o jai priešingą dorybę krikščioniškoji moralė vadina nuolankumu. Jei pamenate, kalbėdamas apie lytinę moralę, įspėjau, kad tai nėra krikščionių moralės centras. Taigi dabar priėjome tą centrą. Pasak krikščionių mokytojų, pagrindinė yda, didžiausias blogis yra puikybė. Neskaistumas, pyktis, godumas, girtuokliavimas ir panašūs dalykai, palyginti su ja, tėra tik uodo įkandimas: tai per puikybę velnias tapo velniu. Puikybė veda į kiekvieną kitą nuodėmę - tai visiškai prieš Dievą nukreipto proto būsena. Jums atrodo, kad per stipriai pasakiau? Jei taip, pamąstykite. Ką tik sakiau, kad kuo labiau žmogus pasikelia į puikybę, tuo labiau jis nemėgsta kitų puikybės.