Tinginystė

Tinginystė niekada nebuvo vertinama. Vyrauja nuomonė, kad tinginys žmogus nieko gero nepasiekia gyvenime, nieko nesukuria, neprogresuoja. Nuo seno apie tinginystę ir tinginiukus atsiliepiama ne kaip. Juk kiek liaudies patarlių, priežodžių, pamokymų ir pasakų yra sukurtų apie tinginystę. Pati populiariausia ir daugeliui gerai žinoma pamokoma istorija apie dvi varles. Abi jos įkrito į ąsotį su pienu, tačiau viena varlė nenustodama judino savo letenėles, sumušė sviestą ir išsiropštė iš ąsočio. O jos draugė tinginė taip ir baigė savo gyvenimą piene... Tačiau pasirodo, kad kartais tinginystė gali būti ir labai naudinga... Šiandien tinginio sąvoka šiek tiek skiriasi nuo ankstesnių laikų apibūdinimo. Jei „nesiplėšai“ dviejuose darbuose ir po darbo neleki dar kur papildomai užsidirbti ar užsiimti kokia nors veikla – gali būti pavadintas tinginiu. Tas pašėlęs gyvenimo tempas verčia visus ir visur skubėti. Tačiau kitaip mąstantis žmogus, kuris, šių dienų apibūdinimu, gali būti pavadintas tinginiu, moka taupyti savo gyvenimo energiją, taip ilgam sustabdydamas biologinio laikrodžio rodyklę. Daugelis atliktų tyrimų rodo, kad niekur neskubantis, nesiplėšantis, per daug nesiekiantis žmogus, gali daugiau laiko skirti sau. Jį mažiau kamuoja stresai, lėtinis nuovargis ir depresija, todėl toks žmogus mažiau serga virškinamojo trakto ligomis, jį mažiau vargina nervų sistemos sutrikimai. Nieko neveikimas yra pats didžiausias žmogaus priešas.

Mes įpratome tinginystę laikyti trūkumu. „Ką man daryti su savo tinginyste, ji gimė anksčiau nei aš...“, „Jis nenori ruošti pamokų – tingi!“ Dauguma mūsų norėtų išsivaduoti iš šio „trūkumo“ ir to paties išmokyti savo vaikus – ne tingėti, o dirbti. Tačiau ar verta tai daryti? Juk mūsų gyvenime tinginystės vaidmuo labai didelis. Ji kaip lakmuso popierėlis parodo, ką mes norime daryti, o ką darome per jėgą, versdami save. Kiek tai efektyvu? Kuo gali padėti visos tiesos apie tinginystę žinojimas? Pasvarstykime. Kaip žinia, samprata „tinginystė“ mūsų visuomenėje anaiptol negiriama. Naudojame šį žodį, jei norime įvertinti mažą žmogaus efektyvumą, jį sukritikuoti, o gal ir įžeisti. Žodyne ši savybė apibūdinama taip: „Tinginystė – nenoras dirbti, darbo, reikalų, užsiėmimų vengimas, pomėgis dykinėti“. Atrodytų, jei jau taip, ką čia bepridursi? Ar gali būti kažkas gero ir šviesaus? Siūlome pradėti nuo klasifikacijos. Juk tinginystė, kaip ir bet kokia kita savybė, turi gausybę variacijų. Ar jums, mieli skaitytojai, žinoma, kad būtent tingus žmogus sugalvojo visa tai, kas leidžia racionaliai panaudoti jėgas ir laiką? Nuo rato iki interneto. Ar galime pavadinti išradėją – žmogų, galintį metų metais siekti įgyvendinti svajonę – tinginiu? Vargu. Veikiau tai ne tinginystė, o noras rasti trumpesnį kelią į problemos sprendimą, išspręsti ją pačiu efektyviausiu būdu. Prisiminkite, kaip dažnai gyvenime susiduriame su žmonėmis, kurie, gavę užduotį, neskuba jos įvykdyti.

Namuose - netvarka, turite daugybę reikalų, tačiau nesinori net išlipti iš lovos ir papusryčiauti. Pažįstamas jausmas? O tiksliau - ne jausmas, bet būsena. Tinginystė tiesiog įtraukia, taip apsunkindama gyvenimą ne tik jums, bet ir jūsų artimiesiems. Visų pirma reikėtų išsiaiškinti, kas yra tinginystė ir kas ją lemia. Šios būsenos priežastys gali būti egoizmas, nusivylimas, valios nebuvimas ar charakterio silpnumas. Tačiau tingėjimas gali būti ir apsauginė organizmo reakcija, kurią sukelia fizinis ar protinis nuovargis. Ši tingėjimo rūšis būdinga energingiems, darbštiems žmonėms, kurie patys nežino, kada sustoti, kol jų neužklumpa palaiminga tinginystė. Egzistuoja keli tikrosios tinginystės pavidalai. Paprasčiausia forma - tai visiems pažįstamas nenoras kažką daryti. Su šiuo jausmu susiduriame dar vaikystėje, jį įveikti - nesudėtinga. Svarbiausia, ką šioje situacijoje gali padaryti suagusieji: tinkamai reaguoti į šią problemą ir nedarant spaudimo vaikui paaiškinti, pavyzdžiui, kodėl mokytis yra svarbu. Jeigu vaiką versite ir bausite, jis ras daugybę priežasčių, kodėl jis neatliko vienos ar kitos užduoties, nenuėjo į treniruotę, nepadarė namų darbų. Suagusiųjų gyvenime tokio tingėjimo priežastis dažniausiai - netinkamai pasirinkta profesija (darbas) ir silpna valia. Veiksmingiausias būdas kovoti su tokiu tingėjimu - pakeisti darbą, surasti mėgstamą užsiėmimą, t.y. priversti save dirbti, kurti, veikti.