Darboholiškumas

Japonijos finansų ministras Naoto Kanas nusprendė priversti savo ministerijos darbuotojus sutrumpinti darbo vietoje praleidžiamą laiką, pranešė „Business Week“. Jis įsteigė komisiją, privalančią valdininkams „sukurti tokias darbo sąlygas, kad žmonės pasibaigus darbo dienai turėtų laiko susitikimams ir pasimatymams“. Ministro teigimu, šalies finansų ministerija privalo parodyti pavyzdį kitoms šalies valstybinėms institucijoms. N. Kanas pareiškė, kad reikia išsiaiškinti, kodėl ministerijos darbuotojai sėdi darbe iki nakties. Japonijos finansų ministras pabrėžė, kad valdininkų kolegos D. Britanijoje darbo dieną baigia lygiai 18.00 val, tačiau jų darbo našumas toks pat, kaip ir Japonijoje. Į „darboholikų“ problemą Japonijoje dėmesį atkreipė ne tik viešojo sektoriaus atstovai. 2008 m. pabaigoje Japonijos verslo asociacija „Keidanren“ išreiškė susirūpinimą dėl to, kad darbuotojai pernelyg daug dėmesio skiria savo darbui. Asociacijos atstovai paragino savo įmonių darbuotojus daugiau laiko praleisti su šeima, mylėtis ir gimdyti vaikus.

Progresyviausi pasaulio gydytojai teigia, kad daugelio vyrų ir kai kurių moterų žalingų įpročių sąrašą - alkoholis, nikotinas, narkotikai - papildė dar viena yda - pernelyg didelis darbštumas. Kadangi šis įprotis labai primena alkoholizmą, imtasi panašių gydymo priemonių. JAV psichologai įkūrė “Anoniminių darboholikų”organizaciją. Panašūs klubai atsirado ir Vokietijoje, Olandijoje, Japonijoje. Būtent šiose šalyse anksčiau buvo labai vertinami sąžiningi, atsidavę darbuotojai. Anoniminės paslaugos darboholikams teikiamos veltui - svarbiausia, kad žmogus įstengia prisipažinti: “Matyt, mano psichika šiek tiek sutrikusi, jeigu aš velku tokią didelę naštą ir kasdien pernelyg uoliai triūsiu kontoroje, užuot leidęs sau pasidžiaugti kitokiais gyvenimo malonumais”. Psichologai mano, kad šiuolaikinis gyvenimo ritmas verčia žmogų pernelyg atkakliai dirbti nepaisant savo galimybių ir sugebėjimų. Dėl darbo jis paaukoja savo šeimyninę laimę ir atsisako daugybės kitokių malonumų. Daugybėje darboviečių dirbama gerokai daugiau nei 8 val., dirbama ir savaitgaliais, švenčių dienomis. Žmonės stropiai darbuojasi, bijodami neįtikti viršininkui, prarasti darbą arba tikėdamiesi būti paaukštinti. Be to, kaipgi atsisakysi dirbti savaitgaliais, jeigu pats viršininkas triūsia išsijuosęs, visiškai negalvodamas apie poilsį? Pagaliau žmogus taip įpranta dirbti 6 ar net 7 dienas per savaitę, kad pačiam nebesinori pailsėti.

Darboholikui darbas kaip dozė. Didžiausia savaitgalio atgaiva — pasprukti į darbą ir „pamaigyti“ kompiuterio klavišus ar patikrinti ir paskaičiuoti banko sąskaitos įplaukas. Psichiatrai vienbalsiai sutinka, kad prie tokios anomalijos privedė vadinamoji „amerikietiškos svajonės“ idėja. Metai iš metų į galvą buvo kalama: „Tu gali tapti kuo nori. Net gimęs varguolių šeimoje gali taikyti į prezidento kėdę, jei netausodamas savęs dirbsi, dirbsi ir dirbsi“. Dėl „amerikietiškos svajonės“ suiro begalė šeimų, gyvanašlėmis tapo tūkstančiai moterų, o vaikai po tėvų darboholikų mirties paveldėjo milijonus. Tiesa, paskui kažkodėl daugiau laiko jie praleisdavo lošimų namuose ir psichiatrijos klinikose, o ne skaičiuodavo, kiek to palikimo dar liko. Tradicija dirbti iki visiško išsekimo vis stiprėja. Šiandien nemažai privačių firmų dirba ir savaitgaliais. Taip bosui įrodomas lojalumas, darbštumas, nes gaunama palaimingo narkotiko — darbo dozė. Tokiais atvejais net ir ne darboholikai ima nepatogiai jaustis neidami į darbą savaitgalį, nes paprastai firmos bosas darbo vietoje sėdi septynias dienas per savaitę.Eiliniam mirtingajam nesėkmė darbe sugadina nuotaiką trumpam, bet grįžus namo tarsi „persijungia pavara“ ir prasideda kitas gyvenimas. Darboholikas su darbo bėdomis ir gula, ir keliasi.

Kuris verslininkas pasakys, kad nenorėtų turėti darbštaus darbuotojo? Verslo pasaulis, apimtas konkurencinių lenktynių, ypatingiems darbštuoliams skiria premijas, juos gerbia, padeda daryti karjerą. Ir buityje tokius giria: “Šaunuolis, nė minutės nesėdi be darbo”. Tačiau psichologų tyrimai rodo, jog per didelis darbštumas neretai duoda visiškai nepageidautinų rezultatų. “Itin darbštus šefas gali visiškai sužlugdyti darbą”, - teigė Bad Cvečeno klinikos profesorius Peteris Bergeris, daugiau kaip penkiolika metų tiriantis šias problemas. “Pernelyg stropūs viršininkai labai dažnai viską tempia patys, nebesuvokdami savo asmens vaidmens. Neretai jie mano, kad viską žino geriau nei pavaldiniai, atimdamas iš jų ne tik iniciatyvą, bet ir domėjimąsi darbu.” Psichologai teigia: tie, kuriuos veda nesaikingas veiklos troškimas, galiausiai pridaro daugybę klaidų. Siekdami jas ištaisyti papildomu stropumu, jie vėl eina ydingu keliu, patekdami į “velnio ratą”, prisirišdami prie darbo kaip narkomanas prie adatos. Tokie žmonės dažniau suserga hipertonija, skrandžio opa, turi širdies ir kraujagyslių sistemos problemų, juos apima depresija. Dar 1971 metais amerikiečių mokslininkas Vainas Outsas pastebėjo bendrus alkoholizmo ir liguisto darbštumo požymius, įvesdamas naują mokslinį terminą “darboholikas”. Vokietijos medikai tęsė tyrinėjimus ir įrodė šį panašumą, lygindami svarbiausius etapus.

Pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie darboholikus. Tai liga, kuri gydoma palyginti lengvai. Tokius žmones kreiptis į gydytojus dažniausiai paskatina šeimos nariai. Darboholizmo terminą (workaholisme) sugalvojo amerikietis Veinas Otsas, kuris sujungė žodžius „darbas“ (work) ir „alkoholikas“ (alkoholic), norėdamas pabrėžti šių dviejų priklausomybių panašumą. Daniela Dani, Ženevos „La Meteri“ klinikos psichologė, savo kabinete dažnai priima žmones, priklausomus nuo darbo. „Negaliu pasakyti, ar tokių asmenų padaugėjo, ar žmonės ėmė suprasti, kad jų gyvenimas nukrypo nuo normos, ir jiems reikia gydytis“, - sako ji. Psichikos ypatumai. Kaip tampama darboholiku? Iš visa ko sprendžiant, asnenų, kuriems būdinga ši ypatinga priklausomybės forma, psichika turi tam tikrų ypatumų. Daugumos terapeutų nomone, tai žmonės, kurie nuolat jaučia nerimą. Nesugebėdami kitam asmeniui pavesti kokio nors darbo, jie puoselėja viltis, kad galima kontroliuoti viską, netgi laiką. Kaip ir dėl kitų priklausomybės rūšių, šiuo atveju taip pat aliarmą kelia šeimos nariai, nes pačiam žmogui visada sunku „pagauti“ momentą, kada darbštumas tampa liga. „Kai kurie asmenys ateina patys, bet, deja, tada, kai liga jau įsisenėjusi, o šeimai padaryta nepataisoma žala“, - tvirtina Prancūzijos gydytojai. Juk nelabai malonu nuo ryto iki vakaro šalia matyti žmogų, susirūpinusiu vien darbu... Patys pacientai neretai teisinasi tuo, kad tai jų „lemiamasis mūšis“. Atseit kada nors jie praturtės ir nebedirbs.