Vienišumas

Pastaruoju metu (ačiū emancipacijos judėjimui) vienišos netekėjusios moters etiketė jau nėra toks gėdingas dalykas, kaip tai buvo mūsų močiučių laikais. Vis daugiau moterų drąsiai išreiškia savo teisę rinktis ne tik vyrą, bet ir gyvenimo būdą. Bet turbūt nėra nieko tiek mobilaus ir kartu tiek sunkiai išjudinamo, kaip visuomenės nuostatos. Etiketės: „išsiskyrusi“, „vieniša“, „senmergė“ vis dar klijuojamos bei žeidžia moteris. Kažkodėl vyrams tokiu atveju galioja visai kitos sąvokos: „laisvas“, „viengungis“... O juk sąvokos „vieniša“ ir „netekėjusi“ labai skiriasi. Būti netekėjusia toli gražu nereiškia būti vieniša. Jau greičiau – laisva. Laisva nuo daugelio įsipareigojimų ir apribojimų, laisva rinktis – kaip ir su kuo praleisti laisvalaikį, su kuo gyventi. Tačiau visuomenėje įprasta tapatinti sąvokas „netekėjusi“ ir „vieniša“. Vieniša galima būti dėl įvairių priežasčių, taip pat ir dėl visai objektyvių. O štai „netekėjusių“ gretas sociologai skirsto į 2 kategorijas. Pirmajai priklauso veiklios, ypač užsiėmę moterys, nusprendusios visiems laikams (apie priežastis čia nekalbėsim): „realizuosiu save, darydama karjerą“. Šioms moterims pakanka „ateinančio“ vyro – tonusui pakelti. O ir namai joms tėra vieta, kur galima pailsėti ir atgauti jėgas prieš naują darbo dieną. Šios moterys realizuoja save, kaip asmenybės, tokiu būdu, kokį pačios pasirinko ir niekas neįrodys, kad tai yra blogai.

Vienišų žmonių daugėja. Dauguma mūsų didesnę dalį savo gyvenimo praleisime vieni. Ir tai verčia į vienišumą žvelgti ne kaip į nerimo ir baimės kupiną būseną, o kaip į saviraiškos siekiamybę; ne kaip į gėdą, o kaip į nepriklausomybę. „Neištekėti“ ar „nevesti“ toli gražu nereiškia „pasmerkti save vienatvei ir liūdesiui“; tai reiškia „suteikti sau šansą“. Šansą užmegzti daugiau, įvairesnių ir įdomesnių socialinių ryšių. Šansą patirti daugiau. Vienišumas – nebe ta būsena, kurią norisi kuo greičiau nugalėti vos ne bet kokia kaina. Jis turi savo privalumų. Juk jau seniai santuoka nebereiškia brandos. Vis daugiau žmonių suvokia, kad tai – vienas nuo kito nepriklausomi dydžiai: gali susituokti, tačiau taip ir likti nesubrendėlis; gali tapti brandžia, atsakinga asmenybe ir nesukūręs šeimos. Žinoma, tai nereiškia, kad nuo šiol žmonės nenorės sutikti tikro sielos draugo, su kuriuo norėtų praleisti visą likusį gyvenimą. Tiesiog jo paieškos nebus tokios desperatiškos, skubotos ir kupinos vienatvės baimės. O žmonės verčiau rinksis vienatvę, nei prastą šeimą. Tai patvirtina ir moksliniai tyrimai: dar niekas neįrodė, kad santuoka arba, atvirkščiai, jos nebuvimas – tai bilietas į laimę. Šių bilietų „kasa“ visai kitur. Laimei pasiekti reikalingas prasmingas gyvenimo tikslas ir geri socialiniai santykiai (nebūtinai su vienu asmeniu).

"Žmonės, kurie senatvėje yra vieniši, turi daugiau galimybių susirgti Alzheimerio liga nei socialiai aktyvūs", - mano naujausio tyrimo autoriai. Ir nors mokslininkai nesiima tvirtinti, jog pats vienišumas skatina ligą ar yra jos ankstyvasis simptomas, tačiau jų išvados leidžia manyti, kad socialiniai kontaktai blokuoja ligą. "Tai naujas rizikos faktorius, ir mes turime suprasti, kodėl jis susijęs su liga, - sako tyrimo iniciatorius Robertas Vilsonas iš Čikagos universiteto Medicinos centro. - Žmonės yra bendruomeniški. Mums reikia bendrauti su kitais. Tyrimo rezultatai suteikia pagrindo manyti, jog tie, kurie nuolat vieniši, yra pažeidžiamesni." R. Vilsono vadovaujama mokslininkų grupė ištyrė 823 žmones, kurie neturėjo jokių silpnaprotystės požymių, ir paprašė jų įvertinti savo vienatvės lygį pagal penkiabalę sistemą. Jie galėjo pasirinkti teiginius, labiausiai atspindinčius jų situaciją, kaip antai: "Man regis, kad aš neturiu pakankamai draugų". Tyrėjai taip pat rinko objektyvius duomenis, pavyzdžiui, kaip dažnai žmogus priima svečius. Mokslininkai stebėjo grupę ketverius metus, kasmet atlikdami psichiatrinį sveikatos patikrinimą. Tyrimo metu 76-iems dalyviams buvo diagnozuota Alzheimerio liga. Nustatyta, kad kad tiriamieji, kurių vienatvės lygis buvo aukštesnis, šia liga susirgdavo dukart dažniau nei kiti. Vienas iš galimų paaiškinimų gali būti tas, kad socialinis aktyvumas tam tikru būdu padeda apsaugoti smegenis nuo ligos prasidėjimo.

Daugelis įsitikinę, kad vienatvė - tarsi bausmė, tartum esi uždarytas vienutėje. Tačiau vienatvė - ne kalėjimo, o ramybės ir galėjimo pasilikti pačiam su savimi zona. Pabūti vienam sveika. Tai žmones gali padaryti laimingus. Jei bijomasi nors pusvalandį pasilikti vienam, reikia susimąstyti - veikiausiai yra ką slėpti pačiam nuo savęs. Vakarų mokslininkai pastebėjo įdomią tendenciją: kuo mažesnė galimybė žmogui pabūti tyloje, ramybėje, vienatvėje, tuo labiau jis to trokšta. Tikriausiai todėl pernelyg civilizuotose Jungtinėse Amerikos Valstijose vienatvė buvo paskelbta kaip tam tikra filosofija ir gyvenimo būdas. Vakaruose vienatvės šalininkai pasiūlė pradėti švęsti tarptautinę vienatvės dieną - tai būtų tarsi Valentino dienos antonimas. A.Rufus, karingiausia vienišė, netgi parašė knygą "Vieno partija: vienatvės manifestas", skirtą žmonėms, kurie "moka patys save užimti - jie mąsto ir kuria". Psichologai pažymi, kad dvasiškai turtingas žmogus ramiai pakelia vienatvę ir nenori jos atiduoti į bet kokias rankas. Ezoterikai teigia: kiekvienas, jei jam to reikia, atranda sau porą. Kenčiantieji dėl vienatvės tikriausiai patys nori kentėti (vienatvės kančios kelia pagarbą). Vienišiai veikiausiai patenkinti savo gyvenimu, bet nenori to pripažinti. Juk pas mus įprasta būti ištekėjusiai ar vedusiam ir gailėtis tų, kuriems "nepasisekė".