Džiaugsmas

Na neįsivaizduoju žmogaus, kuris nebūtų patyręs džiaugsmo. Džiaugsmo, kai viskas sekasi, kai esi sotus, laimingas ir, kaip sakoma, šiltai aprengtas. Bet, žiūrėk, ima kažkas ir įpila šaukštą deguto į tavo sėkmės ir džiaugsmo statinę. Ar išlieki tada ramus ir taikingas? Gaudete! - skamba lotyniškai kvietimas džiaugtis. Džiaugsmas Viešpatyje yra daugiau nei jausmas. Jis nebijo išbandymų, o kartais išbandymuose net tampa ypač stiprus. „Laikykite, broliai, tikru džiaugsmu, kad pakliūvate į visokius išmėginimus“, - sako Jokūbas krikščionims, pasklidusiems tarp kitatikių (Jok 1,2). Džiaugsmas – tai Šventosios Dvasios dovana arba vaisius. Tai – esminė žmogaus bendravimo su Dievu ypatybė. Biblijinis džiaugsmas turi daug atspalvių, hebrajų kalboje yra bent dešimt jį apibūdinančių žodžių. Senojo Testamento pranašai naudojo šį terminą nusakydami ateities įvykius: „Kadangi jų gėda buvo dviguba, užgaulės ir pajuoka buvo jų dalis, todėl dvigubą paveldą gaus savoje šalyje, amžiną džiaugsmą jie patirs“ (Iz 61,7). Pranašas Jeremijas šitaip apibūdina savo patirtį: „Kai tavieji žodžiai buvo man duoti, juosius ryte prarijau, – tavasis žodis atnešė man džiaugsmą ir širdies linksmybę, nes aš tapau tavo, VIEŠPATIE, Galybių Dieve!“ (Jer 15,16). Turbūt visi esate pastebėję, kad džiūgaujantys, Šventosios Dvasios kupini krikščionys iš šalies atrodo kaip gero vyno išgėrę.

Kasdienė rutina stumia į depresiją ir abejingumą viskam, kas vyksta aplink. Kaip sugrąžinti gyvenimo džiaugsmą? Kartais ir į patį mėgstamiausią darbą nesinori eiti. O jeigu darbas neįdomus, monotoniškas? O namie – vėl kiekvieną dieną tas pats? Tuomet ima atrodyti, kad yra vienintelė išeitis – atsiriboti nuo nykios realybės ir tarsi įjungus autopilotą daryti viską, ką privalome. Daugelis mūsų taip egzistuoja metų metus. Taip mes tampame panašūs į zombius, kurie automatiškai atlieka kažkokius veiksmus, nesigilindami į jų esmę. O toks gyvenimas sukelia neigiamų emocijų, nuovargį ir apatiją. Taupydami dvasines jėgas, nebeatjaučiame artimųjų, nebedirbame su užsidegimu, be jokio susidomėjimo bendraujame su savo vaikais. Toks elgesys atima iš mūsų paprastą gyvenimo džiaugsmą, prarandame motyvus kažko siekti, įveikti sunkumus. Daug ką atlikdami automatiškai, tampame užuomaršos ir išsiblaškę. Vargiai prisimename, kur ryte pasidėjome akinius, ar apmokėjome sąskaitą už butą, ar nupirkome vaikui vaisių, užmirštame pasveikinti geriausią draugą su gimtadieniu. Blogiausia yra tai, kad kasdieniam gyvenimui abejingo žmogaus viduje ima kauptis nuoskaudų, pykčio ir agresijos neteisingai sutvarkytam pasauliui. Tai pasireiškia ne tik nerviniais priepuoliais ar užsitęsusia depresija, tačiau ir visai realiomis ligomis, tokiomis kaip padidėjęs kraujospūdis, galvos skausmai, nemiga, nusilpęs imunitetas, hormoniniai sutrikimai.

Malonumas ne visada suteikia laimę. Dažniausiai malonumas suteikia džiaugsmą. Džiaugsmą suteikia ir laimė. Žmonės siekia džiaugsmo. Todėl dažnai malonumus maišo su laime. Vakarų kultūra paremta malonumais. Vartotojų visuomenei įteigta mintis, kad daiktai gali suteikti laimę. Deja, jie gali suteikti tik laikiną malonumą. Paskui reikia kitų daiktų. Taip įsiveliama į lenktynes, kurių laimėti neįmanoma. Daiktai nesuteikia laimės. Laimė yra vidinė žmogaus būsena, statoma po truputį. Tai pasitenkinimas savo darbu, savo gyvenimu, o ne tam tikrų rezultatų pasiekimas. Visai kitokį džiaugsmą suteikia namuose bėgiojantis ir uodegą vizginintis šuniukas, nei naujausia videosistema. Sistema paprasta – daiktai tol vertingi, teikiantys malonumą, kol jie morališkai nėra pasenę. Vertę daiktams suteikia žmogus, pačiuose daiktuose vertės nėra. Tie daiktai, kurie mūsų tėvų laikais buvo vertingi, dabar - atgyvena. Didžioji dauguma daiktų(neskaitant meno dirbinių ar antikvarinių daiktų), kuriuos dabar turi, po 10 metų bus stipriai nuvertėję. Tai ir yra variklis. Greičiausiai beprasmis, bet gerai veikiantis. Taip žmonėms pateikiama, apie ką reikėtų svajoti, ko reikėtų trokšti - jiems pateikiamos “jų svajonės”. Žmonės nebemoka laisvai svajoti. Svajoja tuose rėmuose, kuriuos jiems pateikia. Svajoja pagal šablonus, pagal pavyzdžius. Tai jiems suteikia prasmę, troškimus. Net jei ji ir beprasmė, bet žmogui prasmę būtina turėti. Žmogui reikia kažko trokšti.

Pažvelk į šį mažą ir gležną, ką tik nuskintos gėlytės žiedelį, kurį aš tau dovanoju. Kokios mintys Tau kyla? Galbūt jokių… “Tai paprastas žiedas, kaip ir tūkstančiai kitų”, - pagalvosi. Bet man jis nepakartojamas ir vienintelis toks. Pabandyk ir tu išauginti tokią gėlytę. Iš pradžių pripildyk vazonėlį purios žemės, vėliau jose pasodink mažą sėkliukę (vėliau iš jos išaugs augalėlis). Kruopščiai prižiūrėk tą sėklą. Pastatyk vazonėlį tinkamoje vietoje, laistyk. Nejau nesidžiaugsi, kai išvysi mažą ir gležną daigelį? Ir ar nesidžiaugsi matydamas, kaip šis vis auga ir stiprėja, kasdien tampa vis tvirtesniu ir gražesniu? Nejaugi nesidžiaugsi, kai tavasis, buvęs mažas daigelis vieną dieną išskleis lapelius ir užmegs pumpurą, o vieną rytą atsikėlęs išvysi vietoj jo mažą žiedelį? Tokį, kokį dabar aš rodau Tau. Džiaugsiesi ir būsi laimingas. Nes būtent Tu padėjai tai mažai sėklytei virsti gražuole gėle. Kasdien ja rūpinaisi ir mylėjai. Ir štai matai šio darbelio atpildą – nuostabų žiedelį. Tada Tu suprasi, kad nesvarbu, kiek įvairiausių gėlių esi matęs, pati gražiausia yra ta, kuri išvydo pasaulį Tavo padedama. Ir galbūt kitas žmogus prieis prie Tavęs ir pasakys tą patį, ką tu sakei man (kad tokių gėlių daug yra, visos jos vienodos). Tačiau nuo šiol žinosi, kad jos skirtingos. Eidamas pajūriu, nepraeik pro jį staiga ir nesigrožėk vien jūra. Visi žinome, kad ji nuostabi. Tačiau aplink ją yra ir daugiau nuostabių dalykų, tereikia mokėti juos pastebėti.