Kelionių įspūdžiai

Indija nėra vien aštrių prieskonių, šventų karvių, jogos ir čakrų pravalymo šalis. Nors mūsų tautiečiai dažniausiai ten vyksta verslo reikalais arba mistinių atsivėrimų ieškodami, girdžiu, jog vis dažniau čia trumpoms ar ilgoms kelionėms išsirengia ir paprasti keliautojai. Mes šioje šalyje buvome metų pradžioje ir jau truputį aprašėme kelionę kai kuriuose portaluose. Dėmesio: noriu paprašyti nepriimti visko už gryną pinigą. Kiekvienas iš mūsų pasaulį mato savo akimis. Čia tik mano žvilgsnis, kuris galbūt suteiks jums papildomos informacijos planuojant kelionę į šią šalį. Šalis: Indija garsi savo sultonais iš pasakų, žmonių skaičiumi, beveik prilygstančiam Kinijai, prieskonių įvairove, induizmo religija, tolerancija gyvūnams, medikais, informatikais, kriketo žaidėjais, Gandžių dinastija, konfliktais su Pakistanu... Tai ir daug daugiau telpa šioje šalyje, kur kiekvienas atvykėlis pasijunta vis kitaip. Jei nebuvote Indijoje, negalite sakyti, kad kažką panašaus esate matę, nes čia viskas unikalu. Į vieną derinį susilieja neįtikėtini kontrastai: meilė eina greta kančios, nuoširdumas greta melo, smalsumas greta agresijos. Ši šalis kai kuriems gali būti per stipri emociškai, kitiems – tiesiog svetima ir nesuprantama, o tretiems – kaip gimti namai. Stereotipai: kiekvienas Indiją pažįstame vis kitaip.

Kelionėse mane domino ir domina erdvėlaikio supratimas. Thomas Mannas romane „Užburtas kalnas“ svarsto apie tiesioginę laiko ir erdvės priklausomybę. Regis, kalbama apie Rusiją iki Pirmojo pasaulinio karo, tačiau „užkabinami“ rusiško mentaliteto bruožai, kurie akivaizdūs ir šiandien. Kas nevertina erdvės, tas nebrangina laiko. Rusai ją paviršutiniškai, nešeimininkiškai, atgrubnagiškai grybštelėdami tvarko lyg apžvelgdami aplaidžiu ir nuobodžiaujančiu žvilgsniu neišmatuojamas platybes pro traukinio langą kelias paras trunkančioje kelionėje. Ir atvirkščiai, prisiminkime Olandijos, Japonijos gyventojų tikslumą, taupumą visose srityse ir atrasime tiesioginę priklausomybę su žemės stygiumi. Dažnai pagalvoju, kaip erdvės ir laiko supratimas atsispindi meno kūriniuose. Lietuvoje, pvz., beveik nėra panoraminių vaizdų, o dydžių skirtumai tarp didelių ir mažų daiktų – labai nežymūs. Paimkime priešingą pavyzdį – Islandiją, kur kontrastai tarp didelio ir mažutėlaičio yra milžiniški ir mūsiškiu supratimu kone siurrealistiniai. Kelionėse mane domino ir domina nukeliautų kilometrų skaičius. Emocinė keliautojo būsena priklauso nuo atstumo, kurį jis „sukaria“ toldamas nuo namų. Labiau tolstant nuo namų – kelionė ilgėja, vis nerealiau atrodo taviškis nugyventas gyvenimas. Tarsi bitė išklysti iš savo trajektorijos ir paklysti, užmiršti savo „avilį“ arba pradedi abejoti jo buvimo, funkcionavimo prasmingumu.

Pasiskiepyti nuo keleto ligų – vienintėliai mano rūpesčiai prieš išvykstant mėnesiui į Indiją. Visa kita patikėjau „Voyage-Voyage“ vadovui Dariui. Jis pamėgino su manimi trumpai aptarti kelionės maršrutą „Delis – Džaipur – Agra – Varanasi. Ką manai?“ gavau elektroninį laiškelį. „Ok“ atsakiau iš karto, nes šie pavadinimai šiaip ar taip man nieko nesakė. Svarbiausia atrodė nusigauti į Indiją – savo svajonių ir stebuklų kraštą. Sąmoningai prieš kelionę nieko apie šalį neskaičiau ir „google“ neieškojau jokių paveiksliukų – viską patirti ir atrasti troškau pati. Aštuonios su puse valandos skrydžio ir pagaliau išsvajotas nusileidimas Delio oro uoste. Išlipus iš lėktuvo akimirką apėmė panika – į veidą tvoskė karštis, žmonės stumdėsi, rėkavo ir beveik visi spoksojo į mane, lyg būčiau aštuntas pasaulio stebuklas. Jau maniau, kad tokiam chaose susitikti jokių šansų, tačiau truputį paklaidžiojusi sausakimšomis oro uosto salėmis ir keliems entuziastingiems makaronų kabintojams (jie visi prisistato kaip vietiniai gidai ar šiaip geriausi draugai) pasakiusi griežtą „ne“ minioje pagaliau išvydau baltą draugišką veidą. Darius mane pasitiko ant kaklo užkabindamas spalvotų gėlių girliandą. Atsikvėpiau pagaliau pasijutusi saugi ir pamaniau „nuotykiai prasideda!“. Prieš atvykdama „Voyage-Voyage“ nereiškiau jokių ypatingų pageidavimų, sakiau: „Tik parodykit man Indiją tokią, kokia ji yra“.

Kelionių mokslo sudedamoji dalis - filosofija. Žmogaus baimė begalinė, fantazija taip pat, o norai, visų didžiausi. Jie nugali viską, netgi baimę. Kai vaikštai riba tarp šio ir ano pasaulio, pirmasis tampa labai brangus, tačiau noro keliauti atsiranda dar daugiau. Kai namuose žvelgiau pro rasotą kambario langą, ant palangės sėdintis mano katinas mąstė: „Ko tie žmonės sau ieško kituose kraštuose, juk maisto turi ir šaldytuve? Ko beldžiasi velniai žino kur, lenda į upes, kur patys vos netampa žuvų ėdalu, juk geriau doroti žuvį pačiam, negu atvirkščiai. Vėliau katinas prisiminė, kad jo tėvynė tai Siamas ir jis baisiai panoro ją pamatyti”. Gal ir aš aname gyvenime buvau Tibeto švilpikas, kad mane patraukė būtent į Himalajų kalnus.Kelionių mokslo dalis - geografija. Nepalas, tai du kartus didesnė šalis negu Lietuva, jos ilgis 650 km, o plotis 200 km, tačiau gyventojų ten yra net 9 kartus daugiau - 28 milijonai! Beveik visi jie gyvena siaurame, 100 km pločio lygumų, slėnių ir džiunglių ruože, nes didžiąją šalies dalį užima Himalajų kalnai. Nepale yra 8 iš 10 aukščiausių pasaulio kalnų, tarp jų ir aukščiausias - Everestas. Nepalas turi net 5 klimato juostas, nuo subtropinės iki arktinės. Tai be galo įdomi ir egzotiška šalis. Kelionių mokslo dalis - istorija. Nepalo karalystė buvo suvienyta XVIII a. o nepriklausomybė suteikta 1923metais. Pirmieji turistai, į šią, uždarą Himalajų karalystę pateko tik 1971 metais.

Maniau, kad po Siera Leonės ir Kenijos pusdykumių prie Somalio sienos manęs jau niekas nebenustebins, bet Indijoj turėjau priprasti prie žmonių gausos, elgetaujančių vaikų, elgetaujančių mamų su kūdikiais, įkyrių suvenyrų pardavėjų ir sužalotų elgetų, nors ir žinojau, kad tokių Indijoje – daug. Tačiau po dviejų savaičių prie viso to buvau visiškai pripratus, jau mokėjau į prašytojus nekreipti dėmesio ir dėl to sąžinė negraužė. Mat jau buvau patyrusi, kad kainų lygis šioje šalyje yra nepaprastai mažas – ir elgetaujantys gavę iš vieno užsieniečio 40-50 rupijų ar dolerį (iš pradžių keletą kartų tiek ir daviau) pasirodo uždirbdavo maždaug tiek, kiek juodadarbis uždirba, pavyzdžiui tvarkydamas žuvis fabrike. O jei tiek duoda du užsieniečiai, ar trys? Žodžiu, perpratus vietinių gudrybes, pakalbėjus su sunkiai dirbančiais pradėjau kitaip vertinti ir prašytojus ir pati nusiraminau. Paskutinę kelionės dieną sėdėjome kavinėje įrengtoje ant pastato stogo virš Main Bazar, kur ilgesniam laikui apsistoja daug nuo Vakarų vartotojiško gyvenimo būdo nusprendusių pailsėti vakariečių, iš viršaus žiūrėjome į šurmuliuojantį turgų, į iš taksi išlipusius tris užsieniečius aiškiai atvažiavusius iš oro uosto, tokius švarius, dar nė karto neįlipusius į jokią balą, šuns, žmogaus ar karvės pyragą, neapdulkėjusius ir naivius.

Norisi atostogų, bet jos dar toli. Todėl mintis pradeda nardyti prisiminimuose ir ieško atgaivos. Gal atgaivos kasdienių darbų rutinoje galima būtų pasiieškoti egzotikoje ? Du bene labiausiai egzotiški kraštai man – Islandija ir Rusija. Sunku rašyti apie Islandiją taip, lyg krizės ir nebūtų buvę. Kokia ji dabar – ši mažytė egzotiška šalis – neįsivaizduoju. Užsimerkiu ir rašau taip, lyg krizės niekad nebūtų buvę. Nacionalinio charakterio atspindžių, įspaudų mene tyrinėtojai teigia, kad jie kinta, transformuojasi ir nėra pastovūs, atsparūs laikui. Galbūt. Bet visgi kažkokia šerdis, kuri ne visada regima, bet nuspėjama, manau, išlieka. Šalia aristokratiškų švedų, geraširdžių danų, gamtos vaikų norvegų, suomiai neva esą kaimiečiai, už kuriuos didesni provincialai tik islandai. „Ledo šalis“ yra lyg ir pasimetusi pusiau arktinėje zonoje. Vulkaninė sala – tolokai nuo kontinentinės Europos Dievo nusviesta ir, rodos, žmonių primiršta – yra tarsi klaida, suteikianti eukumeniniam projektui tikro meniškumo. Didelę Islandijos dalį sudaro negyvenama plokštikalnė, lavos laukai ir amžini ledynai. Sala garsėja gamtos išdaigomis. Čia, spengiančioje tyloje, – tarsi klausiančios, matinės kalnų ežerų akys. Ten – rodos, pakylėjantis žmogų į orą krioklių šniokštimas, gaudžiantis triukšmas. Net vanduo geizeriuose dėl slėgio užverda ne šimto, o trimis laipsniais aukštesnėje temperatūroje.

Kelionių mokslo sudedamoji dalis, tai psichologija, tyrinėjanti individo priklausomybę nuo kelionių į kalnus. Kalnų energetika labai veikia žmones, kartais dėl stipraus jų poveikio, keliautojai turi juos palikti. Apie tokį atsitikimą prie Kailašo kalno pasakojo mūsų sutikta ukrainietė, kuri jau 12 metų gyvena Nepale. Grupė žmonių keliavo apie šį šventąjį budistams ir induistams kalną, iškilusį 6714 m virš jūros lygio, tačiau įpusėjus žygiui, pašlijus visų sveikatai, turėjo sugrįžti atgalios. Kurie atlaiko deguonies trūkumą - kalnų ligą ir šį poveikį, vėliau nenoromis tampa priklausomi nuo kalnų. Kitaip tariant suserga kitokia kalnų ligos forma ir grįžus namo ima jausti trauką vėl keliauti į kalnus. Medicina čia bejėgė, kuo daugiau pavojų kalnuose, tuo didesnė adrenalino dozė masina vėl kopti į kalnus. Vienintelis vaistas - pati kelionė. Mano katinas, gulėdamas man ant kelių vėl samprotauja: „Kodėl šeimininkas grįžęs iš kalnų, tokį ilgą laiką praleidžia prie kompiuterio, tarškina klaviatūra, o jokios muzikos negirdėt, geriau išmoktų groti pianinu… Arba tuos smilkalus namie degina, nežinai, ar čia namas dega ir reikia sprukti, ar gaisrinę kviest..?” Katinas nežino, kad smilkalai apvalo namų aurą ir padeda man rašant prisiminti Himalajų šventyklas, Tibeto dvasią, o svarbiausiai - puoselėja viltį vėl sugrįžti į kalnus. Nuo perėjos leidžiamės visą pusdienį gana stačiais šlaitais į apačią, juk į viršų kilome net dešimt dienų.

Skirtingų keliautojų įspūdžiai apie šią šalį gali būti kardinaliai skirtingi. Jie priklausys nuo to, kokiu tikslu čia važiavai, kokią šios milžiniškos šalies dalį apkeliavai, ką aplankei ir kaip keliavai. Sugrįžus iš Indijos išankstinė nuostata tik sustiprėjo: ruošdamasis kelionei gali planuoti ją ne tik „į plotį“, bet ir „į gylį“, t. y., ne tik kokius geografinėje erdvėje išsidėsčiusius objektus nori pamatyti, bet ir kaip giliai pasirengęs į šią šalį panirti. Lengviausias variantas – rinktis kelionių agentūros iš anksto suplanuotą kelionę. Tokio varianto privalumai: privažiavus prie kvapą gniaužiančių architektūros stebuklų, paslaugūs gidai padės nuvaikyti įkyrius menkaverčių suvenyrų siūlytojus; pro kondicionuojamo autobuso langą iš aukšto stebėsite kasdienį gatvės šurmulį, nejausdami jos kvapų ir spūsčių, o paslaugūs viešbučių padavėjai dėlios ant stalų vakarietiškam skrandžiui adaptuotą maistą. Tokiu atveju pamatysite tik šios šalies paviršių. Sudėtingiausias variantas – pigiausias variantas. Tokiu atveju didžiąją kelionės kainos dalį sudarys lėktuvo bilietai, o visa kita atsieis kur kas pigiau. Tada jau teks patiems įnirtingai aiškintis ir derėtis su rikšomis, vaikyti įžūlius paslaugų ir nereikalingų prekių siūlytojus, susitaikyti su mintimi, kad švari patalynė svečių namuose nėra būtina.

Tai buvo pati nuostabiausia, įsimintiniausia ir kartu pati sudėtingiausia mano kelionė. Viską ką skaitysite toliau yra grynai mano subjektyvi nuomonė apie šalį, kurią pažinti per 12 dienų tikrai neįmanoma. Bet mes stengėmės pamatyti kuo daugiau... Taigi nuo pradžių! Atskrendame į Delį apie 21 val., pasiimame taksi, už kurį iškart susimokame specialioje budelėje. Pro atdarus taksi langus pučia karštas vėjas – Delyje net naktį laikosi +40. Po valandos atvažiuojame į autobusų stotį ir nusiperkame bilietus į Čandigarą. Čia net stovėti eilėje sudėtinga, padarysi mažiausią tarpelį – iškart kas nors užlys. Autobusų bilietų pardavėjai tragiškai atsipalaidavę ir visiškai neskuba. Truputėli šokiruoja tokia sistema, ypač pripratus prie preciziškai efektyvios tvarkos Honkonge. Po 5 val. dardėjimo autobuse atvykstame į Čandigarą, kur mus pasitinka Suvidhas (indas, į kurio sesers vestuves atvykome). Išlipant iš autobuso pasitinka miškas ištiestų rankų siūlančių pagalbą, autorikšas ir kitą gėrį. Apsistojame pas Suvidhą jo prabangiame name, iš ryto susipažįstame su jo šeima. Mums aišku neįprasta kaip jie varinėja savo tarnus, tarnai kiek sutrikę lankstosi kai mes su jais pasisveikiname ir truputėli nustėra kai padėkojame už atnešta vandenį ar maistą. Sekančia dieną Karanas, Suvidho pusbrolis, pavežioja mus po Čandigarą. Tai prancūzų architekto 1950 m. suprojektuotas miestas, suskirstytas į 1 kv. km dydžio kvadrato formos rajonus (kurių kiekvienas turi savo šventyklą, turgų, mokyklą ir t.t.).

Didžiajai kelionei", apie kurią seniai svajojau, visąlaik pritrūkdavo laiko ir ryžto. 18-os pirmąkart išvažiavau padirbėti į Graikiją, tačiau jau po poros savaičių gimtinės ilgesys parvijo namo. Ketverius metus dirbau vyr.finansininku bendroje Lietuvos - Vokietijos įmonėje, o prieš išvažiuodamas - vienoje Vilniaus "Interneto" kavinėje (ten, beje, dar turėtų gyventi mano numylėtinis roplys varanas - dabar jau bus apie metro ilgio). Tačiau 26-erių man viskas atsipyko. Lietuvoje buvo ekonominė krizė, o aš įsivėliau į nelabai švarius reikalus (nenoriu net prisiminti). Morališkai išsekau ir viskuo nusivyliau, todėl svajojau dingti kuo greičiau ir kuo toliau. Niekas per daug neatkalbinėjo - mama seniai mirusi, o draugai išsibarstę po visą pasaulį.”

Beveik kaip taisyklė prieš kelionę visada trūksta vienos dienos pasiruošimui, lygiai taip pat kaip ir studentui prieš egzaminą vienos nakties pasimokyti. Ne išimtis buvo ir man. Išvakarėse teko paskambinti Vilniaus Autostopo Klubo (VAK) prezidentui, kad kelionę vienai dienai atidedu, nes jis su klubo nariais ruošėsi mane išlydėti. Išvykimo datos perkėlimo pasekmėje mano startas sutapo su VAK varžybų po postsocialistines šalis pradžia. Atsikėlęs anksti rytą užsidėjau sunkią prikrautą maisto ir rūbų kuprinę, prie kurios papildomai dar buvo pritvirtinta palapinė ir miegmaišis, išvažiavau iš Naujosios Vilnios į priešingą Vilniaus miesto pakraštį, nuo kur turėjau pradėti kelionę. Išlipęs iš autobuso pamačiau savo “kolegas” VAK keliautojus su ryškiai geltonomis kepurėmis. Tokią turėjau ir aš. Televizijos kameros filmavo mano prisiartinimą. Į šį šurmulį pakliuvau dėl tos pavėluotos dienos išvykti.