Akmuo ir meilė

Prieš penkiolika, o gal net dvylika metų, jei kas būtų pasakęs, jog jausiu akmenis ir kalbėsiuosi su jais – būčiau nusijuokusi, numojusi ranka, o gal net palaikiusi tą žmogų nenormaliu. Dabar sakau, jog tas, kuris sako “akmeninė širdis”, manydamas “kieta, šalta, žiauri širdis”, labai klysta. Jis tiesiog nepažįsta akmens. Kiekvienas jų turi savo charakterį, savo gyvenimą, savo Dvasią. Jie milijonus, milijardus metų formuojasi savo terpėje. Jų gyvenimas – tai visa, kas vyksta su jais. Jų istorijoje įrašyta visa tos vietos, kurioje jie formavosi, istorija. Jie augo esant skirtingai temperatūrai, skirtingam spaudimui, vibracijoms, jų sudėtyje skirtingi cheminiai elementai. Vieno ar dviejų laipsnių pokytis jau iššaukia fizinius pokyčius minerale, nesvarbu net jei tas laipsnis pasikeičia po keliasdešimt tūkstančių metų. Jie patyrė ir žemės drebėjimų, ir potvynių, ir gaisrų. Skirtingai nuo žmogaus, jie negalėjo įtakoti savo gyvenimo. Jie susiformavo tam, kad reikiamu momentu galėtų pasitarnauti mums, žmonėms.

Juose yra daugybę milijonų metų kaupta kantrybė ir ramybė. Jie neturi emocijų, kaip turime mes, jie neturi pykčio, kaip turime mes, jų nekankina protas, kaip jis kankina mus. Jie – nuolatinėje meditacijoje. Jie atsiveria tiems, kas nori juos pažinti. Tačiau pažinti čia reikia norėti širdimi, o ne protu. Protas čia tik supainios, kaip ir priešlaikinė informacija. Protui nuostabiai padeda ego ir ambicijos. Tos dvi esybės prikrečia mums visą aibę pokštų. Mes susitapatiname su jomis, lyginame ir vertiname kitus pagal jas. Tuo pasmerkiame save … neklausyti širdies. O širdyje spurda Meilė… Jos daug kiekviename. Tačiau, kad ji išeitų, reikia, kad įvyktų transformacija, t. y. savo ambicijas, savo ego, pasipūtimą paverstume ja. Tada nebesinorės vertinti kito, nebebus pavydo ir bjauraus konkurencijos jausmo, nebesinorės pataikauti, tuščiažodžiauti. Žodis, kaip ir mintis – energija. O kiek gi jos išbarstome tuščiai… Mes sakome, jog mokame mylėti ir norime padėti kitiems. Tai reiškia, jog esame teisingi ir sąžiningi prieš save ir kitus, darome tai, ką kalbame, o ne atvirkščiai. Ar tikrai taip?!

Mes gydome kitus, tačiau ar išgydėme savo pačių sielas nuo jau minėtų monstrų įtakos? Tik tada, mums uždėjus ranką ant sužeisto žmogaus, liga nebegrįš, tik tada mūsų žodis gydys, o mūsų energetinis laukas valys visa aplink. Tačiau tada širdis nugalės protą.

Gydytojai turi duoti Hipokrato priesaiką, o ar nereikėtų tiems, kurie dirba su energijomis, irgi sugalvoti kažką panašaus. Pradžioje gal nors moralės kodeksą. Tai sudrausmintų nesubrendėlius, žaidžiančius įgytomis žiniomis ir kitų patiklumu, bet taip ir nesuvokiančius, atrodytų, nekaltų žaidimų pasekmių. Tenka priminti, jog visatos dėsniai galioja visiems…

Akmenys teisingi – jie neleidžia žaisti kitu žmogumi, jie moko Gėrio ir Šviesos. Jie išgrynina Šviesą mumyse ir nurodo Tamsą. Tamsą savyje, nešiodami akmenis, mes pamatome gana greit per įvykius ir situacijas. Sako, akmuo blogas, nes pritraukė blogą įvykį. Nesutiksiu su jumis: jis atvėrė tai, kas jumyse traukia blogį. Kad būtų aiškiau, jei neįžvelgėte ženklų, gavote įvykį. Tai vyksta su manimi, tai vyksta su jumis, bet vyksta ir su jūsų draugais. Taip išmoksti padėkoti už kiekvieną įvykį ir kiekvieną situaciją, nes imi suprasti, jog ji – fantastiškiausias Mokytojas.

Akmuo kalba mums: vieniems – įprastais žodžiais, kitiems – vaizdais, kitiems – ženklais. Kiek esi atvėręs širdį, tiek išgirsi. Kiekvieną jautresnį žmogų pasiekia jo kristalas, nesvarbu iš kokio žemės kampelio jis turi atkeliauti. O gal net į jūsų rankas pateks kristalas, kurį pats prieš daugybę metų esate užkodavę?! Dabar gi jis padės prisiminti tai, kas reikalinga, kad pilniau galėtumėte įvykdyti savo Misiją. Kristalas atkeliauja į vietą, iš kur žmogui patogiau jį pasiimti ir ima jam signalizuoti. Žmogus ateina, pritrauktas to signalo. Jis jaučia savo draugą, savo pagalbininką. Už kai kuriuos pajaučia jų jautresni draugai ar artimieji. Yra žmonių, kuriems to nereikia. Tai nereiškia, kad jie blogi. Tiesiog jiems to dabar dar nereikia. Jie turi savo kelią, kuris tiesiog neužsuka į mineralų karalystę.

Vieni myli gražuolius kristalus, kitus traukia įvairiaspalviai mineralai arba paprasti lauko akmenys. Juose visuose yra Meilė , ir visi jie gali daug atverti, bet atveria tiek, kiek jūs šiuo metu galite priimti. Neprisiriškite prie įvairių autorių tekstų. Įsiklausykite patys ir išgirsite tai, ką jie nori pasakyti tik jums.

Žmogus, 2001 Vasara Nr.7(72)