Amžinai tavo

Mūsų pirmą susitikimo diena pamenu lyg ji būtų buvusi vakar… Aš atėjau pas tave… Tu mane pasitikai šilta šypsena… Nuo tos dienos aš dievinu tavo švelnia šypsenėlę, kurią matau kai būnu šalia… kai būnu šalia matau tavas mėlynas akis… Jaučiu tavo šilumą… Bet ne dėl to aš tau rašau… Rašau tau paskutinius žodžius, kuriuos skaitysi, kai manęs nebus šalia… Kai aš skęsiu ašarų jūroje… Kai širdį persmelks ilgesys… Kai liesis iš sudužusios širdies upeliai kraujo… Kai trauksiu iš širdies, giliai įstrigusią strėlytę… Bet Tu to nematysi… Tavo mėlynos akys turbūt jau niekad neišvys manųjų… Pilnų meilės ir šilumos, kai žvelgiu į Tave…

Tavo atmintyje išliks tik atvaizdas su šypsena plačia… Šypsena? Viena aš nebežinau kas yra šypsena… Nebežinau kas yra juokas… Tik būdama šalia Tavęs aš galiu šypsotis ir širdyje jauku… Tik šalia Tavęs jaučiuos laiminga ir kupina jėgų…

Prisimink ta mano skardų juoką… Kuris skambėjo kai buvai šalia… Daugiau jau negirdėsi jo… Nes skirias mūs keliai… Prisimink rankų prisilietimus… Šaltų.. Drėgnu iš susijaudinimo rankų prisilietimą… Paklaustum kaip visada: Kodėl jos drėgnos? Dabar aš atsakau… jaudinuosi kai esu šalia tavęs… bijau… nes tai kas yra gražu ir vėl greit baigsis… iškeliausiu į namus… vėl liksiu aš viena… viena su savo meile Tau!

Taip! Myliu Tave! Myliu Tave, kaip galima mylėti žmogų… atsimeni paklausei kažkada žvelgdamas man į akis:

– Kas nutiko? Ko liūdi?

O aš tik atsakiau:

– Ne, nieko baisaus, tiesiog mąstau… – o tau labai parūpo apie ką gi aš mąstau…

Bet tau aš nepasakiau apie ką mąstau… tik atsakiau, kad tau niekad to nepasakysiu… nes tava širdis tuo pačiu man neatsakys… ir vėl įsivyravo tyla… Vis klausdavai kodėl tyliu? Tylėjau, nes mėgavausi buvimu kartu su tavimi… Nenorėdavau, kad kas nors pertrauktų tą tyla, nes kai nutrauksi tylą, atrodo viskas lyg sapnas išgaruos…

Stebėdavau tave miegantį… Galvodavau ar tau patogu, ar nieko netrūksta… Ar bent jau tau gera šalia manęs miegoti… Įdomu vis būdavo… Kodėl tik man atėjus tu vis užmigdavai… Nejau aš tokia neįdomi… Bet dabar ne apie tai…

Taip… Myliu… Myliu už mėlynas akis, kurios karts nuo karto į mane žvelgia taip šiltai… Myliu… Už rankų prisilietimus… Už šypseną, kuri be galo man graži… Už tai, kad suteikei man laimę… Trumpą… Bet didele ir stebuklingą laimę… Kurios prieš tai pažinus nebuvau… Už tai, kad suteikei galimybę tave pažint… Už tai, kad pasidalinai savom mintim… Nepamiršiu dūžių Tavos širdies… Myliu tave už tai, kad atsiradai manam kely… Kaip netikėtai atsiradai… Taip lėtai Tu išnyksti… Už tai, kad buvai šalia… Už tai, kad tiesiog ESI!

Tik deja ne man skirtasis. Niekada to nesupratau. Nesuprantu ir turbūt niekada nesuprasiu. Kodėl manoji meilė tau netinkama? Per jauna? Bet meilė metų juk neklausia, jai metai nesvarbu. Per kvaila? Gal, bet kvaila savęs aš nelaikau. O tu mąstyk kaip nori. Mažai patirties? Juk ir gyvenu tam kad mokinčiausi. Kad būdamas šalia, mylėdamas ir glausdamas prie savos širdies. mokintum gyventi.

Klausimas po klausimo ir dar didesnė painiava. Ir jau atrodo, kad bevertė aš. Ir mano meilė. Tebūnie.. pakeist kažką jau per vėlu. O be to ir jėgų jau nebeturiu. Pamiršk kas buvo, kas niekad nesugrįš. Ištrink iš atminties savos. Tuos įvykius, kurių aš nepamiršiu. Prašau atmintyje tik pasiliki mano atvaizdą su šypsena plačia. Su spindinčiom akim ir degančia karščiausia meile Tau širdim. Tegul tai lieka tau giliai atminty.

Širdis mana tik Tau priklauso. Ir amžinai ji bus tik Tau. Linkiu sėkmės didžiausios. Surask ilgai ieškotą savo meilę. Būk laimingas ir labai mylimas, linkiu Tau to iš visos širdies. O aš bandysiu nužudyti meilę, kurią tik tau jaučiu, nes atsako negausiu niekada, nes atsako nebus, ir mirsiu aš, kaip ta žuvis sausumoje. Nužudyti ją bus labai sunku. Sunku juk nužudyti pirmą meilę. Tyrą it rasos lašelis spindintis auštant… Labai sunku.

Daužau širdelę į šukes. Subyra ji ir nieko nebelieka, ten, kur buvo šviečianti širdis. Jos vietoje gili tamsa. Mano kūne širdies jau nebėra. Bet meilė nenumirus. Ir liks ji amžina. Ir atmintyje išliksi mano amžiams. Meile mirs tik su manim drauge. kai paskutinį kartą pažvelgsiu į mėlyna dangų. Matysiu mėlynas tavas akis. Ir ašara saldi nukris. Ir vien todėl, kad pažinojau aš tave. Rašau lėtai. Ir ašaros it pupos rieda. Surinkt jų negaliu. Dedu didžiausią, juodą tašką savo gyvenime, sunkus jis it antkapio akmuo. Sudie. Skaudu sakyt, bet reikia. SUDIE. Mano Mylimas… Bučiuoju ir ilgiuos…

Atsiuntė: Nežinomas autorius