Auksiniai lapai

Buvo ruduo. Medžiai žarstė savo auksinius lapus, jie net neįtarė, kad laikui bėgant pavirs į pilkus, kojom mindomus ir nepastebimus. Neįtarė, kad jų laimė yra laikina, kad už metų juos pakeis kiti-auksiniai, taip pat besišypsantys lapai. Jie net neįtarė…

Neįtariau ir aš, kad į mano gyvenimą ateis žmogus, kuris sujauks viską, kas buvo iki tol, kad privers jausti kažką tokio tyro ir gražaus. Neįtariau, kad mano širdis taip stipriai prisiriš prie kitos širdies, neįtariau, kad galiu būti tokia laiminga.

Tuomet tikriausiai pirmą kartą gyvenime galėjau drąsiai ir užtikrintai pasakyti, kad esu laiminga. Kad tu žinotum kokia aš laiminga buvau! Norėjau bėgti, ir kaip pakvaišus rėkti visiems, kaip myliu, kaip esu mylima… Tai buvo toks nuostabus jausmas… Atiduočiau viską, kad bent trumpam galėčiau sugrįžti į tas akimirkas.

Gyvenau vien tik tavim, būčiau atidavus viską, net savo gyvenimą, dėl tavęs. Mylėjau. Labai mylėjau. Vis dar myliu. Ar jauti tai? Tikriausiai ne.

Tu išėjai… Išplėšęs mano didelę, kruviną, vis dar pulsuojančią širdį, išėjai… Išplėšęs ją su visom gyslom, įsidėjai į kišenę ir pasilikai kaip atminimą. Kartais jausdavau, kaip išsitrauki ją iš kišenės, kaip žvelgia tavo šaltos akys, lyg prisimindamos tai kas buvo, ir vėl įsimeti ją atgal į kišenę. Man grauždavo tą didelę žaizdą, kurios vietoj kažkada buvo širdis. Vietoj kraujo iš žaizdos sunkdavosi ašaros. Sunkiasi iki šiol.

Vegetavau. Tikėjausi, kad vietoj senos širdies išdyks nauja, bet žaizda būdavo stipresnė. Kartais atrodydavo, kad pamiršau tave, kad vėl galiu gyventi, tikėti, bet užtekdavo išvysti tavo nuotrauką, tavo žydras akis, kurios kažkada žvelgdavo į mane tokiu šiltu ir mylinčiu žvilgsniu, ir viskas vėl grįždavo atgal…

Mano širdis metus laiko pulsavo tavo kišenėje. Kodėl ją pasilikai? Gal dėl to, kad tau taip pat buvo sunku užmirši visa kas buvo, visa ką patyrėme, atprasti, kad rankos liko tuščios…?

Jau pamiršai tai. Mačiau, kaip vieną saulėtą pavasario dieną nuėjai prie upės, išsitraukei iš kišenės tą kruviną širdelę ir paleidai ją plaukti upe… Žiūrėjai, kaip srovę ją neša tolyn, kaip išnyksta tolumoj. Mačiau tai, stovėjau už medžio ir stebėjau kaip mano širdis tolsta…

Kodėl ją atidavei upei?! Kodėl negražinai man jos atgal?…

Dabar tu laisvas. O aš dar ilgai stovėsiu prie upės, tikėdamasi, kad bent ji išgirs mano liūdesį ir gražins širdį atgal. Aš tikiu.

Dabar medžiai ir vėl žarsto auksinius lapus. Tokius, kaip ir aną rudenį… Aš vis dar tikiu.

Aneta

Atsiuntė: Aneta