Būna taip…

Gyvenimas būna gražus, kol tu jį tvarkai… Bet ateina laikas kai i tavo gyvenimą įsilieja dar vienas, toks pat savarankiškas, žmogutis… Karta jis pasisiūlo padėti, padėti tvarkyti tavo gyvenimą… Jis žada padaryt jį spalvingesniu, linksmesniu ir vieninteliu…

Palengva jis taip ir daro… Jis praskaidrina tavo gyvenimą, suteikia jam prasme… Bet… Bet tu net nepajauti kaip ji tave lengvai “sudirba”… Ji apverčia tavo gyvenimą aukštyn kojomis, priverčia tave pasikeisti, palikti visus draugus nuošaly…

Bet tai dar nieko… Jei ji labai nori, net atima tavo gyvenimą ir pastumia tave kritimui i bedugnę… Skausmo, kančios ir sielvarto bedugne…

Ir taip kiekviena syki kai tu pasieki tos bedugnes dugną ir pabandai atsistoti ant kojų… Sunkų… Bet dėl ko dar daugiau gyvent, jei ne dėl tos akimirkos, kai tavo gyvenimas būna gražus, spalvingas ir linksmas?

Atsiuntė: Eimantas