Erich Fromm “Ar meilė yra menas?”

Ar meilė yra menas? Jei taip, tai jai reikia žinių ir pastangų. O gal meilė tik malonus jausmas, kurį mums dovanoja atsitiktinumas, kai kažkas pasijunta laimei nusišypsojus, “apimtas meilės”. Ši knygelė remiasi pirmąja prielaida, nors dauguma šiuolaikinių žmonių, be jokios abejonės, tiki antrąja.

Žmonės anaiptol negalvoja, kad meilė nėra svarbi. Jie ištroškę jos; žiūri be galo daug filmų apie laimingą ir nelaimingą meilę, girdi šimtus banalių dainų apie laimę, bet vargu ar kas galvoja, jog mylėti galima mokytis.

Tokia savotiška nuostata remiasi keliomis prielaidomis. Daugelis meilės uždavinį pirmiausia suvokia kaip tapti mylimu, o ne mylinčiu, gebančiu mylėti. Taigi jiems problema yra – kaip būti mylimu, kaip būti mylėtinu. Šio tikslo jie siekia keliais būdais. Vienas – jį dažniausiai renkasi vyrai – tai siekti pasisekimo, valdžios ir turto, kiek tik leidžia socialinė padėtis. Kitas, paprastai naudojamas moterų, tai siekti patrauklumo, rūpinantis savo kūnu, drabužiais ir t.t. Kiti būdai pasidaryti patraukliu naudojami ir vyrų, ir moterų: išmokti malonių manierų, būti įdomiu pašnekovu, būti paslaugiu, kukliu, mandagiu. Dauguma būdų tapti mylimu yra tokie patys, kokius žmonės naudoja siekdami sėkmės, norėdami “įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms”. Iš tikrųjų tai, ką dauguma mūsų kultūros žmonių laiko vertu meilės, iš esmės tėra tik populiarumo ir seksualinio potraukio mišinys.

Kita prielaida, remianti požiūrį, kad meilėje nėra ko mokytis, yra įsitikinimas, kad meilė yra objekto, o ne sugebėjimo uždavinys. Žmonės galvoja, kad mylėti yra paprasta, tik sunku rasti tinkamą objektą savo meilei arba pasiekti jo meilės. Šitokia nuostata turi kelias priežastis, glūdinčias šiuolaikinės visuomenės raidoje. Viena jų – tai labai pakitęs dvidešimtajame amžiuje požiūris į meilės objekto pasirinkimą. Karalienės Viktorijos epochoje, kaip ir daugelyje tradicinių kultūrų, meilė paprastai nebūdavo asmeninis spontaniškas išgyvenimas, kuris galėtų būti vedybų priežastimi. Priešingai, vedybas lemdavo sutartis, sudaryta garbingųjų giminaičių arba piršlio, arba ir be jokių tarpininkų pagalbos; tai rėmėsi visuomeniniu susitarimu, ir buvo tikima, kad meilė atsiras po vedybų. Kelioms pastarosioms Vakarų pasaulio kartoms beveik visuotine tapo romantiškoji meilės samprata. Jungtinėse Amerikos Valstijose, nors konvencinis požiūris ir nėra visiškai išnykęs, dauguma ieško “romantinės meilės”, asmeninio meilės išgyvenimo, kuris turėtų baigtis vedybomis. Šis naujasis laisvės meilėje supratimas smarkiai padidino objekto reikšmę, palyginus su funkcijos reikšme.

Su šiuo faktu glaudžiai susijęs kitas šiuolaikinei visuomenei būdingas požymis. Visa mūsų visuomenė persmelkta pirkimo aistros, abiem pusėms naudingų mainų idėjos. Dabartinio žmogaus laimės išraiška – tai virpulys, kuri jis patiria žiūrėdamas į parduotuvių vitrinas ir pirkdamas viską, ką gali – grynais ar išsimokėtinai. Jis (arba ji) ir į žmones žiūri taip pat. Patraukli mergina vyrui ir patrauklus vyriškis moteriai – tai apdovanojimas, kurio jie siekia. “Patrauklus” – paprastai reiškia puikų komplektą savybių, kurios yra populiarios ir turi paklausą asmenybių rinkoje. Kas daro asmenį ypač patrauklų, priklauso nuo to laiko mados ir fizine, ir dvasine prasme. Trečiajame dešimtmetyje patrauklia buvo laikoma gerianti ir rūkanti, šiurkšti ir seksuali mergina; šiandien mada reikalauja daugiau šeimyniškumo ir kuklumo. Devynioliktojo amžiaus pabaigoje ir dvidešimtojo pradžioje vyriškis turėjo būti agresyvus ir ambicingas – šiandien, kad būtų patrauklus, jis privalo būti socialus ir tolerantiškas. Bet kuriuo atveju įsimylėjimo jausmas paprastai yra susijęs su tokiomis žmogiškomis savybėmis, kurios asmeniui pasiekiamos mainuose pagal galimybes. Aš esu pasirengęs sandėriui; objektas turėtų būti geistinas dėl savo socialinės vertės ir tuo pačiu metu turėtų norėti manęs dėl mano akivaizdžių ar paslėptų privalumų bei galimybių. Du žmonės įsimyli vienas kitą, kai jaučiasi radę labiausiai tinkamą objektą, kuris neperžengia jų pačių mainų galių. Dažnai, kaip ir perkant tikrą daiktą, reikšmingą vaidmenį šiame sandėryje gali suvaidinti paslėptos galimybės. Kultūroje, kur vyrauja rinkos orientacija, kur materialinė sėkmė yra išskirtinė savybė, nėra ko stebėtis, kad žmonių meilės ryšiai tik atkartoja tuos pačius mainų modelius, kurie valdo prekių ir darbo rinką.

Trečioji klaida, verčianti galvoti, kad nėra ko mokytis mylėti, slypi tame, kad neskiriamas pradinis “įsimylėjimo” išgyvenimas ir pastovaus buvimo meilėje būklė. Jei du žmonės, buvę visai svetimi, kaip kad visi mes esame, staiga leidžia sienoms tarp jų sugriūti ir pasijunta artimi, tapę kažkuo vienu, šis vienybės momentas tampa vienu iš pačių nuostabiausių ir labiausiai jaudinančių gyvenimo įvykių. Ypač tai stebuklinga ir nuostabu tiems, kurie iki tol gyveno užsidarę, atsiskyrę, be meilės. Šis staigus intymumo stebuklas dar labiau sustiprėja, jei jį lydi ar sukelia lytinis potraukis ir suartėjimas. Aišku, šitokia meilė dėl pačios savo prigimties negali būti ilgalaikė. Du asmenys vis geriau pažįsta vienas kitą, jų intymūs santykiai ima prarasti savo stebuklingumą, kol pagaliau abipusis antagonizmas, nepasitenkinimas, nuobodulys numarina viską, kas dar buvo likę po pradinio susižavėjimo. Tačiau iš pradžių jie dar viso to nežinojo: tikrovėje jie savo susižavėjimą, savo “proto praradimą” vienas dėl kito palaikė meile, nors tai buvo tik jų vienišumo įrodymas.

Šis santykis – kad nieko nėra lengvesnio už meilę – tebelieka vyraujančiu požiūriu į meilę, nors akį rėžia visai priešingas reiškinys. Kažin ar atrastume kitą sritį, kitą veiklą, kuri būtų pradedama su tokiomis milžiniškomis viltimis ir lūkesčiais ir kuri taip dažnai žlugtų kaip meilė. Jei tai liestų kurią nors kitą veiklos sritį, žmonėms būtų lengviau suvokti savo nesėkmių priežastis ir išmokti elgtis tinkamiau, – arba jie apskritai atsisakytų tokio užsiėmimo. Kadangi neįmanoma atsisakyti meilės, regis, yra tik vienas kelias įveikti nesėkmes – išanalizuoti jų priežastis ir tęsti toliau meilės reikšmės studijas.

Pirmasis žingsnis, kurį reiktų žengti, tai įsisąmoninti, kad meilė yra menas; jei mes norime sužinoti, kaip mylėti, turime parodyti tokį pat ryžtą, kaip ir panorę išmokti bet kurio kito meno, sakysime, muzikos, tapybos, audimo, medicinos ar inžinerijos.

Kokie būtini etapai mokantis bet kurio meno?

Bet kurio meno mokymosi procesas galėtų būti santykinai padalytas į dvi dalis: viena – teorijos įsisavinimas, kita – praktikos įvaldymas. Jei aš noriu išmokti medicinos meno, privalau viską žinoti apie žmogaus kūną ir apie įvairiausias ligas. Kai jau turiu visas tas teorines žinias, aš, be abejo, esu kompetetingas medicinos mene. Bet aš galiu tapti tikru šio meno meistru tik po didelės praktikos, kai pagaliau mano teorinės žinios ir praktiniai rezultatai susilydys mano intuicijoje – bet kurio meninio meistriškumo esmėje. Tačiau, be teorijos ir praktikos įsisavinimo, yra ir trečias būtinas, turintis mums labiausiai rūpėti dalykas – tai meistriškumas; negali būti nieko svarbesnio pasaulyje už meną. Tai neabejotinai teisinga muzikoje, medicinoje, audime – ir meilėje. Galbūt čia ir slypi atsakymas į klausimą, kodėl mūsų kultūros žmonės taip retai mokosi šio meno, nors nuolat patiria nesėkmes; nors kiekviename yra giliai įsišaknijęs meilės troškimas, beveik viskas pasaulyje laikoma svarbiau už meilę – sėkmė, garbė, pinigai, valdžia, – beveik visa mūsų energija eikvojama mokantis siekti šių tikslų ir jos beveik nebelieka mokytis meilės.

Ar iš tiesų verta mokytis tik tų dalykų, kuriais uždirbami pinigai ar prestižas, o meilė, kuri naudinga “tik” sielai, šiuolaikine prasme atrodo visai nenaudinga prabanga, dėl kurios mums nedera eikvoti per daug jėgų? Tačiau kaip bebūtų, toliau aptarsime ir analizuosime meilės meną: pirmiausia aptarsiu teorinius klausimus – tai sudarys didesniąją knygos dalį, po to – meilės praktiką – tai bus mažiausia, ką galima pasakyti apie bet kokią praktiką.