Griaustinis rojuje

Aš visada tikėjau tuo, kad pasaulyje kiekvienas žmogus turi savo antrąją puselę. Kai ta antroji mano puselė atsirado, aš jos neatpažinau. Tik dabar žinau, kad tas žmogus visada bus mano širdyje ir tik jo akys švies mano kelyje.

Tada buvo vasara. Išaušo nuostabus rytas, kuris man buvo kitoks nei kiti. Diena buvo ypatinga, nes manęs laukė daug naujų įspūdžių, jaudulio.

Esu iš tų žmonių, kurie negali ramiai nusėdėti vienoje vietoje, tad lengvai sutikau draugės pasiūlytai avantiūrai – dalyvauti jos organizuojamame renginyje. Rodos, nieko ypatingo, tik pereiti podiumu jos modeliuotais drabužiais. Visi dalyviai buvo draugai ir pažįstami, tad eidama į mūsų pasirengimo kambarį nemaniau, kad pamatysiu visai nepažįstamą vaikiną. O jo buvo neįmanoma nepastebėti, nes jis šmaikščiai juokavo, kalbėjosi su visais. Kai susitiko mūsų akys, man širdis ėmė pašėlusiai plakti, galvoje išgaravo visos mintys. Bet greit atgavau šaltą protą, kadangi maniau, kad tokiems vaikinams kaip jis, aš nepatinku. Renginys baigėsi, visi atsisveikinome ir išsiskirstėme kas sau.

Praėjo keli mėnesiai. Su drauge nusprendėme pašėlti naktiniame klube. Atėjusios greitai įsiliejome į minią ir į šokius. Besižvalgant mano akys užkliuvo už vienų akių, kurios žiūrėjo į mane. Tą akimirką negirdėjau muzikos, nejutau nieko, tik pašėlusiai man daužėsi širdis. Tą akimirką, rodės, kad aplink mane nieko nėra nei žmonių, nei sienų, tik tos akys, su mėlynom kibirkštėlėm, kurios mane taip pakerėjo. Tą vakarą mes buvome kartu, neatsitraukėme nei per žingsnį vienas nuo kito, šokome, kalbėjomės… Aš buvau labai laiminga, viduje skraidžiau iš laimės. Tą naktį dar ilgai netikėjau, kad taip nutiko man.

Po klubo jis lydėjo mane namo. Ėjome, kalbėjomės, juokavome, skaičiavome žvaigždes. Gera buvo klausytis jo balso, laikyti ranką jo rankoje, pažvelgti į jo akis. Tai buvo pas romantiškiausias mano ėjimas namo. Priėjome mano namus, o man dar taip nesinorėjo pasakyti “Sudie”. Nemaniau, kad tą vakarą mano svajonės pildysis, o jos pildėsi ir net su kaupu. Prie vartelių jis mane apkabino ir pabučiavo pačiu nuostabiausiu bučiniu mano gyvenime. Nemoku apsakyti kokie jausmai mane tada užplūdo, viskas tuo metu taip kvepėjo romantika, šiltais jausmais, nuostabia vasaros naktimi. Taip romantiškai mes ir atsisveikinome.

Netikėjau, kad jis man kada nors parašys, pakvies sutikti. Bet po kelių dienų jis mane pasikvietė į pasimatymą. Ruošiausi ilgai, nes labai jaudinausi, norėjau, kad jam patikčiau, bet tuo pačiu aš buvau savimi. Tą dieną mes ilgai ir romantiškai vaikštinėjome po parką, jis skynė lauko gėles, mano pačias mėgstamiausias, bet jis to tuo metu nė nežinojo to. Kalbėjomės apie jį, apie mane. Radome daug bendrų pomėgių, bendrų interesų. Viskas buvo nuostabu, tik kažkur giliai giliai širdyje kirbėjo mintis, kad gal visa tai netikra. Bet viskas labai greitai paaiškėjo.

Mes abu labai mėgome krepšinį, tad vieną vakarą jis mane pasikvietė pas save pažiūrėti varžybų. Turėjo ateiti jo draugai ir aš. Žinojau, kad jis labai gerai sutaria su draugais, tad man jų nuomonė apie mane buvo labai svarbi, norėjau, kad jie priimtų mane į savo ratą. Susirinkome visi,  susipažinome ir aš iš karto pasijaučiau laisvai ir drąsiai. Jo draugai buvo labai linksmi, šmaikštūs ir aistringi krepšinio žiūrovai. Pažiūrėję varžybas jo draugai paliko mus vienus. Abu nusprendėme pažiūrėti kokį filmą ir dar pabūti kartu. Tuo metu mums filmas nerūpėjo, mes daug bučiavomės, jis glostė mano nugarą, o aš jaučiausi pati nuostabiausia mergina Žemėje. Beglostydamas man nugarą jis manęs paklausė ar aš sutikčiau būti jo mergina. Iš pradžių negalėjau patikėti, kad toks vaikinas manęs to klausia, bet pasijutau labai brangi ir reikalinga. Žinoma, kad aš sutikau. Tą akimirką iki laimės daugiau nieko netrūko, nes viskas buvo nuostabu.

Parėjusi namo vis dar išgyvenau tas širdyje užplūdusias emocijas ir jausmus. Džiaugiausi, kad man taip pasisekė. Nors viskas atrodė kaip mano svajonių išsipildymas ir rodės, kad taip nerealu, bet visa tai vyko iš tikrųjų. Tas vaikinas į mano gyvenimą įnešė daug saulės, juoko, meilės, romantikos. Aš buvau laiminga, kokia tik begalėjau būti.

Rugsėjo 1-osios rytas buvo labai gražus, šviesus, šiltas. Paskutinė rugsėjo pirmoji mokykloje, abu buvome abiturientai. Kadangi mokėmės skirtingose mokyklose, sutarėme susitikti centre ir atšvęsti kartu su draugais. Vakare susitikome pas mane. Beveik visą naktį atsiskyrę nuo švenčiančių draugų, prakalbėjome senoje tėvų mašinoje. Mums nieko nereikėjo, tik vienas kito, galėjome tylėti, rodos, kad be žodžių supratome vienas kitą. Kūrėme svajones, juokėmės, bučiavomės ir aplinkui daugiau niekas nerūpėjo. Kalbėtis mes galėjome apie viską ir man patiko, kad manęs buvo klausomasi, kad jis išreikšdavo savo nuomonę. Jis daug ką pakeitė mano gyvenime, pradėjau siekti tikslų, kuriuos jau buvau nurašius, kaip nepasiekiamus. Bet viskas pasikeitė jo dėka. Ačiū Tau, padėkosiu dabar, nes niekada taip ir nepadėkojau.

Tas ruduo buvo pats nuostabiausias mano gyvenime, nes tada sutikau Tave. Atnešei į mano gyvenimą saulę, meilę, šilumą. Bet aš nemokėjau to vertinti, tada atrodė viskas kitaip. Aš buvau tiesiog pavydi, įtarinėjanti ir niekada nesistengiau Tavęs suprasti. Tas mano žmogutis turėjo turėti tik mane, galvoti tik apie mane… Tai buvo taip naivu ir egoistiška. Žinoma, kad mes dėl to pykomės, bet po kiekvienos audros ateidavo giedra.

Pamenu, kad kai buvo kažkokia šventė mieste. Aišku, kad mes ten buvome. Kaip ir per kiekvieną tokią šventę, finalinė dalis buvo fejerverkai. Tą akimirką aš tyliai tyliai jam į ausį sušnibždėjau, kad šią akimirką aš pats laimingiausias žmogus Žemėje, o jis mane pataisė, sakydamas, kad ne vienas, o du žmogiukai šią akimirką yra patys laimingiausi Žemėje. Tą akimirką sustojo laikas ir aš pajutau, kad tai tas žmogus, su kuriuo aš galiu būti laiminga, mylima…

Visada mėgau įsiminti datas, suprantama, kad negalėjau pamiršti tos dienos, kai mes abu tapome pora. Praėjo mėnuo nuo to laiko. Ta data kaip tik sutapo su mūsų draugo gimtadieniu. Tad vidurnaktį aš pasveikinau savo brangų žmogutį žinute “Mažuti, turiu didelę problemą, pradėjau vartoti narkotikus, bet tas narkotikas esi Tu”. Jis perskaitė tik jos pradžią, tad gavosi nesusipratimas. Jis pradėjo manęs vengti, bet aš nepasidaviau ir pasikviečiau pasikalbėti. Jis yra labai prieš narkotikus ir tiesiog išsigando, kad aš esu tokia. Mes tai išsiaiškinome ir besikalbant apie mus, apie mūsų draugystę, jis ištarė, kad myli mane. Maniau, kad man pasigirdo, ašaros plūdo į akis iš laimės. Negalėjau patikėti, kad tai vyksta dabar ir čia. Tą naktį aš jam to nepasakiau, kažkas mane sulaikė, nors dėl savo jausmų jam buvau tikra, tik pabijojau ištarti. Mylėjau ir myliu dabar tą žmogų visa savo širdimi, visa savo esybe, nes jis to tikrai vertas.

Ilgai tverti negalėjau, jausmai tiesiog veržte veržėsi iš mano krūtinės. Sėdėjome pas draugus, gurkšnojome vyną. Gal padrąsinta vyno, gal jo prisipažinimo aš parašiau jam žinutę, kad myliu jį. Ją perskaitęs su tokia meile, šiluma, begaline laime pažvelgė į mane jo akys. Tą vakarą eidami namo mes dar daug daug kartų vienas kitam prisiekinėjome meilę. Eidami žvelgėme į dangų ir išsirinkome savo žvaigždelę, kuriai patikėjome savo meilės paslaptį. Būdama su juo aš svajojau rašiau eiles, tiesiog buvau laiminga. Aš jutau meilę visa savo esybe ir jaučiausi tokia turtinga jausmais.

Bet visur pasitaiko blogų, pavydžių žmonių, kurie bando sugriauti santykius, pakenkti. Taip atsitiko ir mums. Nežinau ką kalbėjo tie žmonės, bet žinau, ko jie siekė. Tą vakarą buvo labai keistas pokalbis tarp manęs ir jo. Niekada nesupratau už ką taip buvo elgiamasi. Tie žmonės norėjo mus išskirti ne dėl to, kad kurį nors iš mūsų mylėjo ar ne, tiesiog norėjo, kad mums skaudėtų. O man tai labai skaudėjo. Skaudžiausia buvo suvokti, kad šiam pasauly yra blogų žmonių, kuriems nepatinka kitų laimė. Bet mūsų meilė buvo stipresnė, mes pasikalbėję nusprendėme, kad mūsų meilė yra svarbesnė už viską. Po to viskas klostėsi šauniai.

Mūsų antrąjį draugystės mėnesį nusprendžiau paminėti įtraukiant visus mūsų draugus. Kiekvienas gavo po laišką, o jame nuorodą, kur mano brangusis turi ateiti, bet viskas buvo užslaptinta, kad jam dar ir galvelę pasukti reikėtų. Paskutinėje stotelėje žinoma buvau aš irgi su laišku, o jame du bilietai į spektaklį “Geismų tramvajus”. Žinoma, kad antrąjį bilietą gavau aš. Nekantriai laukiau tos dienos kai eisime į teatrą.

Vieną rudens savaitgalį mes išvažiavome į kelionę po Ignalinos kraštą. Abu ten buvome pirmą kartą ir iš karto susižavėjome čionykšte gamta. Kur tik ėjome, kur tik kopėme, visur išmėtėme po centą, kad dar kartą sugrįžtume kartu. Jis buvo nuostabus, atsiskirdavome nuo kitų ir buvome tik dviese, žaidime, juokavome. Ta išvyka mums daug ką davė. Nieko nėra nuostabiau stovėti šalia mylimo žmogaus ant piliakalnio ir jo glėbyje žiūrėti į ežerus, miškus. Tada toks jausmas širdį užlieja lyg būtume tik mes ir gamta. Norėjosi dainuoti mano širdžiai, kokia ji tada buvo laiminga. Jo glėbyje tada tilpo visa jausmų paletė: džiaugsmas, meilė, geismas, aistra, susižavėjimas, laimės virpuliukai. Buvau tokia įsimylėjusi, kad net skaudėjo.

Dienos tuo metu bėgo, lėkė taip greit, tokiu beprotišku greičiu… Atėjo ir ta diena kai mes ėjome į spektaklį. Pirmą kartą su vaikinu ėjau į teatrą ir man labai patiko įsikibus į jo parankę vaikščioti po foje, šypsotis ir širdyje būti dėkingai likimui, kad man taip pasisekė. Spektaklis buvo nuostabus, mes apie jį dar ilgai tą vakarą diskutavome. Po spektaklio draugai laukė mūsų ateinant pas vieną merginą, kur buvo surengta šventė mūsų draugystės dviejų mėnesių proga. Viskas gal ir buvo šaunu, jei ne mano pavydas. Mano žmogutis į skruostą pabučiavo kitą merginą ir aš užsiplieskiau kaip degtukas. Žinoma, kad tai pastebėjęs jis manęs atsiprašinėjo, o ir aš supratau, kad pasikarščiavau. Žinoma, kad susitaikėme vienas kitam dar prisiekę meilę. Jis man sakė, kad be manęs jo gyvenimas netektų prasmės, kad aš jam viskas. Taip pat buvo ir man. Tas žmogutis man buvo viskas, kas gero nutiko mano gyvenime. Nes mylėjau aklai, keistai ir beprotiškai.

Bet po to savaitgalio, jis tylėjo… Man darėsi neramu, į galvą lindo pačios blogiausios mintys. Nežinojau ko griebtis ir ką man daryti… Tada išgirdau griaustinio gausmą rojuje… Mes susitikome po savaitės toje vietoje, kur visada vykdavo mūsų pasimatymai. Jis kaip visada paėmė mane už rankos, vaikščiojome tylėdami. Aš laukiau, pati nežinau ko, bet laukiau. Ir jis pasakė, kad mane palieka… Netikėjau, taip negalėjo būti… Tiesiog negalėjo taip atsitikti… Mes vaikščiojome po ištuštėjusį parką, po ištuštėjusį miesto centrą susikibę už rankų… Rodės, kad aš sapnuoju, juk jis vis dar mane laiko už rankos, bučiuoja, glosto mano plaukus. Kaip man tada skaudėjo, bet širdis dar nenorėjo tuo tikėti, ji vis dar vylėsi, kad viskas yra kitaip, kad viskas yra gerai. Sušalę abu užėjome pas mane atsigerti arbatos. Ir tada jis išėjo. Visam. Kai tik uždarė jis duris aš klykiau, nes man tiesiog plyšo širdis iš skausmo, nevilties… Daug kartų ir daug naktų atsibusdavau šaukdama jį, jo vardą. Nežinau, kas mums tada nutiko… Ir dabar svarstau, kodėl? Juk dar prieš savaitę buvo sakęs, kad be manęs neįsivaizduoja gyvenimo…

Praėjo jau beveik penki metai… Aš jo nepamiršau, manau, kad jis amžiams liks mano širdyje. Po metų aš važinėjau po Ignaliną ir visai netyčia sugrįžau į tas vietas, kuriose buvome mes kartu, tik šį kartą, aš grįžau viena… Kiekviena vieta man priminė kokie mes tada buvo laimingi, rodės, kad tarp medžių šakų dar skamba mūsų juokas, kad ežeruose atsispindi mūsų šypsenos… Man tada skaudėjo ir dabar dar skauda. Nors taip negalėčiau sakyti… Bėgdama nuo savęs, nuo jausmų jam, aš sutikau kitą žmogų ir dabar esu jo žmona. Žinoma, kad aš gailiuosi, bet žinau, kad laiko neatsuksi atgal, tiesiog reikia žiūrėti toliau… Mano meilė yra verta kiekvienos ašaros, kiekvieno atodūsio, kiekvienos akimirkos. Myliu ir dabar tą žmogų, su kuriuo buvau laiminga, manau, tai buvo pats laimingiausias mano gyvenimo tarpsnis.

Pabaigai norėčiau pasakyti, kad linkiu Tau laimės, meilės, nes jos tikrai nusipelnei, o man atleisk už tai, kas buvo ne taip…

Mylėjau. Myliu. Mylėsiu. Amžinai.

Atsiuntė:  Justina