Į nežinią tvirtu žingsniu

Einu rudens lapais apsnigtu taku. Jie man groja liūdną, ilgesingą muziką. Kiekvieno žingsnio prisilietimas prie jų, tarsi gitaros stygų suvirpėjimas. Tik čia visos “stygos” išgauna vienodą garsą, tačiau tuo pat metu ir visiškai skirtingą. Bet aš jų negirdžiu. Nes girdžiu vien tik tuštumą.

Visai netikėtai atsirandu prie upės. Ta pati upė, tas pats krantas. Tik vanduo jau kitas. Tas, kuris ka tik buvo čia, dabar jau yra ten. Kažkur, kitur… Bet aš to nematau. Nes matau vien tik tuštumą. O tuštuma – tai beribė erdvė, be sienų, be durų ir netgi be langų. Ji neturi nieko ir apima tai, ko niekas niekada nematė, negirdėjo ir net nejuto.

Žvelgiu į tolį ir matau tuštumą. Jaučiu ją savo širdy, o jos glūdumoj gilų liūdesį. O liūdesio išraiška – ašaros. Šiltos ašaros, lyg vasaros lietaus lašai glosto mano veidą. Tai liūdesio ir skausmo atspindys. Tuštumos nebeliko. O gal jos niekada ir nebuvo… Liko tik ašaros, skausmas ir tūkstančiai neatsakytų klausimų.

Ir tada supratau, kodėl čia esu, kodėl egzistuoju ir kodėl gyvenu. Esu čia tam, kad rasčiau atsakymus į visus klausimus, kad peržengčiau visas kliūtis ir užkopčiau į aukščiausio kalno viršūnę.

Nors ir esu visiškai viena, be Tavo palaikymo, švelnaus žodžio bei supratimo. Turiu labai daug, bet kartu ir neturiu nieko. Kam šypsosi žvaigždės ir šviečia saulė, jei nesi kartu su manimi. Esi reikalingas, kad padėtum surasti klaidas, palaikytum už rankos ir padėtum suprasti, kodėl turiu šimtą draugų, bet neturiu vienintelio, tikro draugo. Esi reikalingas, bet Tavęs čia nėra.

Turiu būti stipri, nes esu čia viena. Drąsiai žengiu ten, kur dar niekada nebuvau, kad rasčiau tai, kas teiktų džiaugsmą ir viltį. Tvirtai į nežinę einu.

Renata

Atsiuntė: Renata