Nebėr manęs tik tas, ko aš nenoriu…. Su neapykanta, pagieža mes žengiam į rytojų… Gal dalelę savęs tu atrasi iš naujo, o gal kažkas tau padės atsistot ant kojų?

Nebetikiu savim, klupiu prieš svetimą altorių…

Nebematau savęs, nebeužuodžiu kvapo, nebejaučiu to jausmo… o štai ir lapai krenta ant manęs.

Šalta. Lyja lietus, dargana. Nepažįstamas balsas sako, kad viskas dar tik prieš akis, o jau dabar nebegaliu, jau dabar trūksta oro.

Negaliu. Per sunku gyventi. Viskas ką jaučiau padovanojau tau, pradingo, nebėr. Tavo žodžiai, tie tušti bereikšmiai žodžiai taip pat pradingo.

Aš nesakau, kad man bus lengva be tavęs bet aš nepasiduosiu. Kovosiu….

Nieko nebesakyk man daugiau, kas buvo tikra nebežinau. tu viską sunaikinai… netgi tą naujai užgimusią mažą gyvybę sugebėjai sunaikinti… kokia sunku meiles kaina…

Skaitykite Kodėl vyrai neprisipažįsta, kad myli?

Atsiuntė: Gabriela