Kol plaks manoji širdis

Tu, tik tai tu kaltas dėl šių žodžių, kurie veržiasi iš mano krūtinės dėl vieno pirmadienio istorijos žodžių, kurie manyje pagimdė abejones ir liūdesį. Nejaugi tu tikrai myli mane, tačiau jauti, kad vieną dieną dingsiu iš tavo gyvenimo. Ir vis dėl to drįsti galvoti, kad tai meilė? Ne, tuomet tu manęs nemyli. Nemyli manęs taip, kaip aš myliu tave.

Todėl prašau leiski man įrodyti tą meilę. Leiski man nupiešti dangų iš debesų… Leiski man nupiešti tavo veidą tarp linų, kurį aš jau seniai myliu. Leiski man išmarginti savo meilę šviesiausioms spalvom, pasikviesti į širdį tamsiausioms dienom, leiski man mylėti karštai ir tyliai, juk tu jau seniai manyje gimei.

Aš myliu tave labiausiai už viską pasauly myliu, tačiau tyliu net už akmenį šaltą labiau tylėdama kenčiu. Atleisk, šie žodžiai skrajoja naktį paslapčia. Nors jie jau senokai gyvena mano širdyje. Niekada nepamiršiu tos dienos, kurią pamiršt būtų tiesiog nuodėmė.

Dar vienas ruduo, kai mano širdis žiūri į dvi pašto dėžutes, kurios tiesiog “gaudo” manųjų jausmų laiškus. Stebėdama išsiunčiu daugybę džiaugsmo, laimės bei liūdesio laiškus. Džiaugsmo laiškuose gyvena mano širdutės skrajojimas meilės sparnais, kuriuos suteikei tu. Džiaugiuosi, kad gauni visus mano laiškus ir juos skaitai. Jaučiu, kad tu taip pat man kažką rašai, tik… Man labai liūdna, jog taip ir negaliu suprasti, ką man rašai.

Liūdniausia ne dėl laiškų, bet dėl to, kad žinau, jog niekuomet taip ir nejausiu tavęs arti savo širdies, neapkabinsiu, nepabučiuosiu, neišvirsiu karštos garuojančios kavos, nebūsiu tavo saule – nešildysiu tavęs taip, kaip man pakanka tavojo žvilgsnio, jog mano širdyje apsigyventų dar vienas svečias – šiluma vien tik tavo dėka gimusi.

Aš tik noriu paprašyt, kol vis dar plaka manoji širdis, sugrįžk greičiau, gyvenk manyje, alsuok gyvenimu, džiaugsmu. Noriu, jog žinotum, kad aš tik trokštu, kad būtum laimingas, nors šia laime, žinau, dalinsies ne su manimi. Žinoma žinai, kad tuo žmogumi norėčiau būti aš.

Kaip norėčiau, kad vieną rytą ateitum pas mane, išsipasakotum ką jauti, kai mūsų akys susilieja kaip jūra. Jei pasakysi – išeik – išeisiu, jei paprašysi pasilikti – liksiu. Tačiau neprašyk, jog pamirščiau tave. Manoji širdis yra bejėgė prieš šį didžiulį norą. Juk mano širdis sutverta amžinai meilei, kuri gyvuos tol, kol plaks manoji širdis.

Atsiuntė: Edita