Perdien išsiblaškęs, kaip alkanas vilkas aš šiandien gęstančią saulę mintimis palydžiu. Ir siela manoji, lyg jūra brangioji kažko nurimt nenori nes matau aš ir vėl vakarą tylų ir su skausmu žiūriu, kaip slepiasi už girių tolių. Nors saulė ir nukrito, kaip deimantas ryto aš pradedu rašyt iš savo sielos drumzlių apie tai kas mąnąją širdy žeidžia. Jau kelintą kartą aš maniau, kad iš mano širdies tu išnykai. Deja tu, kaip žvaigždė nakty, tai pasirodai tai išnyksti. Tu manyje kaip daina vaikystės. Tokia mylima, kaip lauko gėlei saulė, mylima. Jei nori šauk ir stauk, vis tiek siluetas tavasis rodos prieš akis manąsias. Kaip norėčiau, kad būtum tu tokia tolima, kaip saulė nusileidus.

Ar atmeni, kai atėjau aš vakarą gražų pas tave iškėlęs savo meilę lyg kokią puokštę? Ar atmeni, kaip suskubai tą puokštę tėkšt sau po kojom. Maniau širdis manoji tuoj sustos ir krisiu kniūbsčias septynias pėdas po žeme. Deja aš vis dar gyvas, bet pasmerktas kančioms. Žinau praėjo nuo viso to valanda, mėnuo, metai, o gal ir du, bet vis tiek tave nešiau savoj širdy. Pavadintum mane bepročiu ir kvailiu manau. Gal ir tavo tiesa , bet nuo šio vakaro to daugiau nebus.

Neberašysiu aš draugams laiškų, nebekursiu aš pasaulio to šviesaus ir gražaus. Nebekalbėsiu aš su pavasario žiedais, kurie kvies mane atsiveri ir kartu pražysti. Nebetikėsiu aš pasauliu, nebetikėsiu aš snaige sidabrine ant savo skruosto. Pradėsiu aš šį vakarą nuo meilės tolt, gal taip tave užmiršiu. Ir nebebus nuo vakaro šio vaikino, kurs po rasotą žolę basas braido ir svajoja pasirodžius mėnesienai. Ir leisk man šiąnakt TYRAS LIETAUS LAŠELI padėkot tau, kad kažkada man suteikei viltį. Ačiū tau už tai, kad privertei mane tapt dar viena niūraus pasaulio auka. Ir nesmerkiu tavęs už tai, bet linkiu aš tau tik gero vėjo.

Skaitykite Nuo meilės nepabėgsi

Atsiuntė: Vilius