Mano saulute, taip tave vadinu, kadangi tu švietei ir spinduliavai iš toli ir negalėjai neatkreipti į save dėmesio. O gal tą šviesą ir šilumą jaučiau tik aš?

Tas vakaras nieko nežadėjo. Paskutinį vakarą svečiavausi pas seserį. Mes išėjome į parduotuvę. Sesers vyras užėjo, o mes pasilikome lauke. Kaip tik tuo metu išėjai tu. Pradėjome kalbėti. Tu pasiūlei likusią vakaro dalį praleisti kartu. Tavo žavesiui atsispirti buvo neįmanoma. Laikas praleistas su tavimi buvo nepakartojamas.

Aš netikėjau, kad galima taip susižavėti žmogumi. Vakaras praėjo kaip sapne. Laimei tas sapnas buvo tikras, tik labai trumpas. Kodėl mes bejėgiai sustabdyti laiką tuomet, kai to labiausia nori?

Saulute mano, koks esi švelnus ir šiltas. Dar ir dabar jaučiu tavo šilumą, alsavimą ir bučinius, kurie vedė iš proto. Atsisveikindami padėkojome vienas kitam už nuostabų vakarą, nieko neklausinėjome vienas apie kitą, nieko nežadėjome vienas kitam. Giliai širdyje dėkoju likimui, kad mes susitikome.

Skaitykite Meilės istorija Antanui

Atsiuntė: Vitalija