Meilė gyva

Galbūt šiandien prisiminimai jau kankina mažiau, galbūt mažiau tave myliu, bet vis tiek mano meilė beprotiška. Tiek kartų nuvilta, žudyta, paniekinta ji vis tiek gyva.

Norėčiau ir aš ją nužudyti bet ji… vis tiek gyva, kaip ir tu….

Kiek kartų aš buvau jai iškasus kapą kurį užverčiau akmenimis, bet vos tik pradėdavau pamiršti tave kaip pati vėl iškeldavau visus prisiminimus į gyvenimą… Ir jie nedėkingieji draskydavo man širdį.

Jie smigdavo aštriomis šukėmis, kaip ir tavo žodžiai, kad pasirinkai kitą nes tik su ja matei savo ateitį, dabar matai dar su kita ir dar su kita, kaip tas drugelis skrendi ten kur spalvotos kvapnios gėlės, išsiurbi jų nektarą ir skrendi tolyn…. Ir retai, labai retai dar sugrįžti pas mane, augančią išsausėjusioje žemėje laukiančioje tavo meilės lietaus…Ir koks bebūtum esi kartu ir nekenčiamas ir mylimas…

Žinau kad ateities mums nėra, kad meilė liko tik mano širdyje… Bet vis tiek tave kasdien kviečiu pas save…

Atleisk man už mano meilę, atleisk, kad apie ją tu nieko nežinai…

Atleisk, kad mano mėlynos akys žvelgdamos į tavo rudas akis juose paskęsta ieškodamos nors truputėlio šilumos ir meilės…..

Atsiuntė: Aistė