Meilė, kuri nesugrįš

Lyg mažą rytmečio raselę nepaguodei, nebučiavai ir atleidimo neprašei, tik pažiūrėjai ir nusisukęs nuėjai…

Sunku gyventi ir tikėti, jog gyvenimas yra nuostabus, kai jis išskiria du mylimus žmones prieš jų norus – jis praranda prasmę.

Praradau tikėjimą bet kuriuo žmogumi. Bijau vėl įsimylėti.

Sunku įeiti į kambarį, jame būti, kai ant stalo jo nuotrauka ir jo dovanotas žaislas. Kiekvienas kampelis primena jį ir jo kadaise pasakytus žodžius. Kodėl mums likimas buvo negailestingas? Kur suklupome? Už vieną neapgalvotą žingsnį moki labai skaudžiai.

Ašarų negaliu suvaldyti, negaila savęs, tik jo gaila. Jis peržengė įstatymo ribas, todėl dabar tenka už tai mokėti. Dabar jis vienišas ir turbūt su begalina meile man. Jis kenčia, galbūt net labiau už mane.

Žinau, kad pas mane jis jau niekada negrįš, tačiau mano širdyje jis dar ilgai išliks. Jau metai praėjo po mūsų paskutinio susitikimo, bet jo dar vis negaliu pamiršt.

Atsiuntė:  Dovilė