Meilė niekada nesibaigia

“Viskas turi pradžią ir galą, tačiau meilė niekada nesibaigia…”

Galbūt ši istorija daugeliui pasirodys banali, galbūt kiti pamanys jog, žodžiai, kuriuos tariu neverti dėmesio. Galbūt… Tačiau žodžiai kuriuos šiandien girdi tūkstančiai širdžių yra be galo nuoširdūs ir liejasi tarsi skaidriausia ir verksmingiausia upė, siekianti pasiekti taip trokštamą širdies kertelę… Nežinau nei nuo ko čia pradėti, o gal tiesiog nutilti ir nebyliai kentėti?

Pamenu kai pirmą kartą tave pamačiau… Tarsi gaivaus vėjo gūsis prasklendei pro mane ir tapai toks nepamirštamas… Tą gaivų vasaros rytą mane tarsi užbūrei… Gilios tarsi dangaus mėlis akys, kerinti šypsena, išraiškingas žvilgsnis privertė pakilti nuo žemės tarsi ant sparnų… Dar ir šiandien pamenu tą mūsų susitikimą, kuris atrodo buvo tik vakar… Tačiau jau praėjo 5 metai… Žinai Dainiau dar ir šiandien negaliu atrasti tikrosios priežasties dėl kurios tą vakarą vienas kitam ištarėm tą skaudų žodį “Sudie”… Nesuprantu kas įvyko… Juk buvome tokie laimingi… Pameni, kai prie savo meilės medžio vienas kitam prisiekėm amžiams nesiskirti… Priesaika ir du vardai išrašyti širdy išliko, o tavęs šalia jau nebėra… Kiekvienais metais aplankau tą medį, kuris man sukelia tokius šiltus, meilės pilnus prisiminimus… Kartais atrodo, kad tas vienišas medis verkia kartu su manimi… Po penkerių nevilties metų mes vėlei susitikome… Keista…  Dažnai savęs klausiu kodėl likimas mus vėlei suvedė? Deja iki šiol atsakymo dar niekur neradau… Tave pamačiusi jausčiausi laiminga… Maniau, kad dar yra vilties mums būti kartu… Bet… Likimas tikras pokštininkas… Jis viską padarė savaip…

Kai pasakei, kad praradęs viltį mane ir vėl sutikti, sukūrei šeimą ir planuoji vestuves mano širdis dužo į milijoną nesuklijuojamų dalelių, kurios dar ir dabar drasko mano vienišą širdį. Sakei man, kad niekaip negali manęs pamiršti, kad esu tau reikalinga, jog su savo šeima esi nelaimingas, kad tavo laimė be manęs nepilnavertė, prašei pas tave sugrįžti… Bet juk tu Dainiau puikiai mane pažįsti ir žinai, kad tavo sūnus man šventas ir aš negalėčiau taip jo įskaudinti… Mes niekada nebūsim kartu… Šiandien laikau pakvietimą į tavo vestuves… Su ašaromis akyse jį man tą vakarą įteikei sakydamas, kad tau plyš iš skausmo širdis nes šalia tavęs, pasipuošusi balta suknele, stovėsiu ne aš… Žinau, kad tą dieną, nuotakos mestos gėlės teks visai netikėtai tai, kuri tą dieną ištekėti turėtų… Svajojau su tavimi stovėti, dėvėti baltą nuometą… Bet… Bet tebūnie taip kaip yra, nes jūs iš tiesų esate be galo graži pora…

Tikiu, kad laimė kada nors pasibels ir į mano duris ir sušildys taip meilės trokštančia širdelę… Žinok Dainiau ta priesaika, ištarta prie mūsų meilės medžio, išliks manyje amžiams… Aš niekada tavęs nepamiršiu… Tu tas dėl kurio plaka mano širdis… Tik meilė tau palaiko man gyvybę, tik dėl tavęs aš kvėpuoju… Labai tavęs pasiilgau… Kas žino ką yra paruošęs mums likimas… Aš tikiu, kad po 5 metų nevilties mes susitikome ne veltui… Nors daugelis man sako, kad viskas turi ir pradžią ir galą, o meilę tuo labiau… Tačiau aš tikiu, kad nors ir viskas turi pradžią ir galą, TAČIAU MEILĖ NIEKADA NESIBAIGIA…

Tave mylinti Dovilė….

Atsiuntė:  Dovilė