Meiles istorija

Buvo niekuo neišsiskirianti žiemos diena – šlapdriba, o taip norėjosi balto, puraus sniego, kuris ir tapo pagrindiniu veiksniu mano istorijoje…

Ėmė snigti ir su pirmuoju sniegu atėjo jis – Domas. Domas nenukrito iš dangaus, kaip sniegas, bet tiesiog sningant pasiūlė pasišildyti kavinėje. Tai buvo pirmas kartu praleistas vakaras.

Net nepajutau, kaip Domas įsiliejo į mano gyvenimą, jis man tapo reikalingas, brangus ir be galo mylimas žmogus. Nusprendžiau supažindinti tėvus su juo, nes mes planavome tuoktis. Tačiau jie manęs nepalaikė, dar ir dabar prisimenu šviesų kambarį, nesuprantančius tėvų žvilgsnius į jį, į tą laukinį žmogų, kuris iš jų galėjo paveržti jų vienturtę dukrą.

Aš nepaklausiau tėvų, mes išvažiavome… Tai buvo laimingiausias mano gyvenimo laikotarpis. Bet aš grįžau, nes manęs laukė studijos, o jis liko ten, nes turėjo pasirūpinti mūsų materialine gerove. Bėgo dienos, savaitės, mėnesiai, jis manęs vis nepasikviesdavo pas save, žadėjo, kad greitai gaus geras pareigas ir tada aš galėsiu atvykti. Aš pykau, jaučiausi apgaudinėjama, išduota…

Ir tada mano gyvenime atsirado Edvardas. Gerų tėvų  -geras vaikas, perspektyvus jaunuolis, būsimasis farmacininkas, tėvai buvo devintame danguje… Aš su juo susitikinėjau, kad netiesiogiai atkeršyčiau Domui, nors giliai širdyje Domą mylėjau.

Prabėgo šeši mėnesiai… Buvo planuojamos mano ir Edvardo vestuvės, žinoma – abiejų tėvų iniciatyva… Likus dviem savaitėms iki vestuvių į mano duris pasibeldė Domas – jis atvyko neperspėjęs manęs pasiimti, tai turėjo būti staigmena…

Mes visą naktį kalbėjomės. Apie mano laukimą, apie mano neviltį ir apie begalinę jo meilę, kuri paskatino Domą siekti geresnio gyvenimo, kuris turėjo būti garantas mano tėvams.

Domas man siūlė važiuoti su juo, bet aš su juo neišvažiavau, nes po mano širdimi spurdėjo gyvybė – aš laukiausi nuo Edvardo…

Įvyko vestuvės, Edvardas yra mylintis, bet, deja, nemylimas vyras…

O aš kartais pasineriu į prisiminimus ir galvoju, kad aš suklydau, labai suklydau, pirmą ir lemtingą kartą, kai neišvažiavau su Domu… Jau baigiu rašyti, nes mažylė pravirko… Dabar – ji visas mano gyvenimas, nes Edvardo aš nemyliu ir kenčiu, nenorėdama sudaužyti dar vienos širdies…

Atsiuntė: Edita