Koks gražus vakaras, žvaigždutės spindi danguje, o mano mažoje širdelėje liepsnoja meilė. Aš jį pažinojau jau metus. Jis man truputį patiko. Vakarais ir naktimis galvodavau apie jį, taip norėjau užkariauti jo mažą, virpančią širdelę. Štai vieną ramų ir žvaigždėtą vakarą jis pakvietė mane į kavinę. Tada maniau, kad mano širdis iš džiaugsmo iššoks iš krūtinės. Kai grįžtant jis mane prispaudė prie savęs, galvojau, kad ištirpsiu, kaip ledas delne. Pabučiavo mane taip meiliai, tiesiog neapsakomai nuostabiai. Tą vakarą jis man pasiūlė savo širdį.

Jis toks gražus: jo plaukai juodi, kaip velniuko, akys – kaip dangaus kamuoliukai ir blakstienos – kaip lėlytės barbės! Jis žavus ir išmintingas. Sako: “Kartais gyvenimas liepia net geriausius draugus išskirti, bet man niekas negali liepti tave pamiršt ir mylėti…” Taip jo pasiilgstu… Švelnių glamonių, deginančių bučinių. Užtenka tik rankos prisilietimo, ir aš trokštu jo, kaip išdžiūvęs šaltinis trokšta vandens. Aš myliu tave, kaip paukštis myli erdvę, širdis spurda iš džiaugsmo, kaip tekančio vandens čiurlenimas, žinodama, kad tu būsi su manimi amžinai…

Atsiuntė: Kristina

Skaitykite Meilė, kuri suteikė sparnus ir nubloškė žemėn