Nauja pradžia

Dabar guliu ir žiūriu į vieną tašką… Prisipažinsiu senai buvau tokia liūdna ir išsiblaškiusi. Ir netikiu, kad dėl to kaltas artėjantis niūrus ir šaltas ruduo. Mintyse vis kartoju jo vardą, o gal taip tik save bandau įtikinti, kad tai tik baisus košmaras. Bet niekada neužmiršiu jo ištartų žodžių “TU MELAGĖ”…

Bet žinau, kad tai netiesa. Nes aš jį myliu kaip nieką kitą šiame beprasmiškame pasaulyje… Naktys, dienos rytai ir vakarai tai lyg amžinybė be jo… Ir toks paprastas paprasčiausias dalykas sėdėti šalia jo, užuosti jį, liesti jį, net nekalbėti, man tai pasaka… Atrodo, kad jei nebūtų to žmogaus nebūtų manęs…

Nes aš be jo niekas! Ir nebijau prisipažinti, kad tai jis man parodė pasaulio spalvas ir vėl privertė šypsotis. Jis toli ir žinau, kad tikrai niekada nebesakys man tų brangių ir širdį virpinančių žodžių. Ir tikriausiai niekas taip kaip jis šiltai ir saugiai neapkabins ir nepasakys, MAŽUTE tu saugi su manimi… dabar atrodo, kad ir dangus gali griūti, saulė užgesti man vis vien.

Koks tikslas užsidėti kaukę ir vaidinti kokia aš laiminga ir kaip man gera gyventi… Bet jei aš žinočiau, kad jis be manęs laimingas – atsisakyčiau jo dėl jo laimės ir ateities. Tokia tiesa man jis visas pasaulis… Atėjo laikas šluostytis ašaras ir versti naują gyvenimo lapą…

Atsiuntė: Aušra