Nelaiminga meilė

Ir vėl suklydau ir vėl “prašoviau pro šalį” ir vis per gerą savo širdį, kurią kaip likimo kryžių, gavau iš prigimties. Kaip džiaugiuosi ir mėgaujuosi kitų laime. Ir vis bandau save lyginti su kitomis, beviltiškai klausdama savęs: ką turi jos – ko neturiu aš, kuo aš blogesnė už kitas, o gal tiesiog jos moka gyventi ir neklysti, ko iš jų mielai išmokčiau aš?

Dauguma mane smerks ir man prieštaraus, bet tai ką jums aprašysiu yra skaudi mano gyvenimo tiesa. Patikėkit manimi – rimtų, dorų, protingų vyrų nėra – arba jie savo šeimose gyvena, nerealiam pasaulyje egzistuoja, arba jie tėra tik muilo operose. Ir dėl to kaltos tik moterys: tik jų dėka vyrai išlepo, sugedo, tapo blogesni. Nes kiekvienas gali pasirinkti vieną iš dviejų: arba įsipareigojimai per amžius būti nepriklausomais ir džiaugtis laisve.

Ne, aš jau niekada nieko nepamilsiu, ne, aš jau niekada netekėsiu – praradau viltį bet kuo. Kiekviena draugystė man tampa skaudžiu patyrimu. Nors mano vardas reiškia viltį, bet aš nepateisinau jo. Deja.

Atsiuntė: A