O buvo taip….

Likimo dovana…

… O tai buvo likimo dovana… jis man dovanojo tavo akis, tavo šypseną ir tavo jausmus tavo meile… meile, meilę kuri atrodė tokia kilni, tokia švelni, tokia… kuri nieko nereikalauja, tik duoda… Aš buvau laiminga, aš buvau beprotiškai laiminga, kai galėjau mylėti ir jaustis mylima… atrodė tas jausmas lydės visą gyvenimą ir visas liūdesys, visi neramumai liko praeityje, juk šalia manęs buvo tik nuostabūs žmonės: tu ir geriausia draugė, draugė iš didžiosios raidės…

Dienos bėgo greitai, vos spėjome gyventi ir džiaugtis, juk tai buvo gražiausi gyvenimo metai… ir tas troškimas buti kartu buvo toks stiprus ir atrodė kad mūsų meilės paukštis niekada nežus, deja… ten kur geriausi draugai, ten didžiausi gyvenimo skausmai… ir kas galėjo pamanyti, kad tas nuostabių akių vaikinas, to tyro veido angelas mane išduos su… su geriausia mano drauge… tada po kojų skyrėsi žemė, dangus visada buvo pilkas, o už kiekvieną minutę praleistą kartu, aš turėjau sumokėti skausmu… žinau, tu norėjai sugrįžti, sakei suklydai, sakei kad myli, deja…

Dabar aš suprantu, kad ta likimo dovana buvo ne dovana, o likimo išbandymas, kai turėjau pasirinkti tave ar geriausia drauge… Aš pasielgiau kitaip: man nereikia draugės išdavikės ir padėvėtų tavo jausmų…

Atsiuntė: Daiva K.