Pabaiga…

Aš noriu verkti, kai tavęs nėra šalia. Aš noriu rėkti, kad buvau tokia kvaila.. Žaidei tu su manim, davei kažką, kad po to galėtumei atimti. Taip neteisinga ir negražu. Kodėl taip man įvyko? Kodėl po visko aš galbūt tavim dar tikiu?

Ne, nebetikiu senai, ištirpo tavo pažadai. Sugriovei pilį jų, prasmego tai kas buvo, tarp smėlio nuolaužų. Girdi, to nebebus! Net jei dangus nugrius, jei žemė versis tris kartus – to niekad nebebus. Turėjai, bet nereikėjo. Norėsi – nebebus. Praėjo tavo laikas.

O dabar jau aš kita, jau kito glėbyje, dabar aš būsiu jo tiktai. Mylės mane ir apkabins savo bučiniais. O tu jau nebepajusi lūpų mano, švelnios odos, tu jau nebepatirsi glamonių mano ir kūno šilumos.

Turi kitą, turėkis ją, bet tau neduos ji to, ką būtum gavęs pas mane. O aš tai atiduosiu jam. Nes tik jis šalia, nes myli jis be proto, labiau nei už bet ką. Ar tu įsivaizduoji, kaip liečia kūną mano jis? O aš bučiuoju jo akis? Ne tavo jo? Nes aš trečia nebūsiu!

Rūtele tu turi. Tai džiaukis ja, bet jau nebe manimi. Nebenoriu tavo balso aš girdėti, tavo žodžių ir svajų… Nebenoriu telefone matyti, kad vėlei skambini man tu. Aš pavargau jau, tu girdi? Tu skambini man vis, kai ne su ja.

Tu skambini man vis kalbi, o jei. Jokių čia jei jau nebėra, mes baigėme. Tiksliau pabaigei tai tu. Tad džiaukis savo laimikiu.

O aš gyvensiu ir neverksiu, nes neturiu dėl ko. Dėmesio tai aš turiu, o tu? Ar kartais nesusimąstai, ką praradai? Deja, tiesiog linkiu tau laimės aš su ja, pamiršk greičiau mane, nes ta mergytė tai nekalta, kad rūpi tau kita…

Buvusi.

Atsiuntė: Vaida