Palieka…

Prieš metus buvau kitokia, gal ir šypsojausi aš daug daugiau, tačiau… dabar jau viskas yra kitaip ir yra taip kaip jau yra.

Taip aš pirmą kartą pamilau žmogų be kurio man taip liūdna dabar. Tada viskas atrodė idealu. Susidraugavome gan greitai, jau po pirmo susitikimo atrodė, kad mes esame, dievaži, kiek laiko pažįstami. Buvo gera turėti draugą su kuriuo laikas prabėgdavo nejučia. Su juo jausdavausi pati laimingiausia. Aš jam patikau, jis man taip pat. Jis man kalbėjo daug, o aš tikėjau juo, vienas kitu pasitikėjome, leisdavome laiką kartu ir atrodė, kad mūsų nieks NIEKADA neišskirs. Ištirpdavau kai jis mane apkabindavo, pabučiuodavo… ir nepajutau kaip jį įsimylėjau, dienos lėkė, o tarp mūsų vis didėjo aistra.

O dabar man atrodo, kad pasaulis padalintas mums į dvi dalis… Kodėl? todėl, kad per mūsų kelią perbėgo juoda katė, mūsų kelyje vis daugėja kliūčių. Lieka nuostabūs prisiminimai, neužmirštamos akimirkos ir nuostabus laikas praleistas su juo. Tos minutės praleistos su juo nepakartojamos. Visada džiaugsiuos, kad jį sutikau, kad aš su juo buvau, ir tiek daug visko patyriau. Aš jam dėkinga už tai, kad su manim praleido visą šitą laiką.

Gal reikėjo stipriau kovoti ir nepaleisti jo, reikėjo nepabijoti ištarti tai ką aš jam jaučiau, bet laiko jokiu būdu nebeatsuksi atgal… gal aš dar galiu jį turėti, juk kartais visai nekalta draugystė gali pasisukti visai kitu keliu. Esame draugais, o kas gali pasakyti, kad mes negalime būti pora? Manyje dar rusena viltis, kad mes būsime drauge… juk negali žinot kas bus toliau. Gal kai kada mūsų žvilgsniai vėl susilies, o lūpos dar kartą suartės…

Man taip gera kai jį sutinku, kai jis man ištaria labas aplink mane atrodo daugiau nieko nebėra. Mes susitinkame, būname drauge, bendraujame, linksmai praleidžiame laiką, bet tuo viskas ir baigiasi. Tad po trupučiuką viskas keičiasi… tolstame vienas nuo kito… gal mums taip lemta… Bet jis man taip ir nepasako sudie, bet ir neištaria, kad būkime kartu… Atrodo sujamu save į rankas ir pasakau, kad jau yra taip kaip yra, esame labai gerais draugais ir dabar dar pasitikime vienas kitu, atrodo ko daugiau reikia, bet po kiek laiko aš vėl pravirkstu, nes noriu turėti mylimą žmogų, kuris man vakare parašytų labanakt, myliu tave, pasiilgau tavęs, noriu, kad ir manęs kažkas ilgėtųsi, noriu jaustis mylima.

Kaip pradėti viska iš naujo? Niekada nepagalvoju, kad tai gali būti tai sunku pamiršti žmogų. Juk nuo nulio pradėti nebegali, nes atmintį pasiliko prisiminimai apie jį, apie mus, o užmiršti viso to aš negaliu, nes myliu tave.

Nėra už nieką blogiau tik kaip kažką prarasti. Bijai pajusti, kad žmogus jau toli nuo tavęs, kad tu jo nebematai. Ir lieka gyventi svajonėmis ir viltimis, kad gal kažkada po kurio nors laiko aš vėl būsiu su juo kartu. Noriu tikėti, kad tu pas mane grįši, kad vėl būsiu laiminga turėdama tave, kad tu mane bučiuosi, ir vėl kartosi tuos žodžius… noriu, kad mūsų žvilgsniai susilietų ir į mane pažvelgtum vėl…

Norui rėkt, noriu šaukt, kad nepalik manęs, bet ar tu mane girdėsi? Sakoma, kad žmonės išsiskiria tam, kad vėl susitiktų, bet juk nebematyti mylimo žmogaus yra taip sunku. Laikas bėga, jis nestovi vienoje vietoje. Kažkas ateina, kažkas išeina, kažkas vėl grįžta. Taip pat ir likimas kažką atima, kažką bando grąžint. Norisi gyvent ir džiaugtis gyvenimu, bet man neišeina, gal aš per mažai to noriu… Įdomu kas bus toliau? Ar dar paimsi mane už rankos? Ar dar sykį karštai apkabinsi?, ar dar pabūsime kartu, nors minute, bet tik kartu, ar pajausiu tas stiprias ir šiltas tavo rankas, ar dar išgirsiu tą dieviška tavo juoką? Atiduočiau viską už akimirka su tavimi… Bet aš likau praeityje nebespėju su tavimi keliaut toliau, kažkada padariau klaidą, todėl dabar ir baigiu jį prarasti, lieku stovėti minioje viena.

Norėčiau sugrįžti pas tave, į tavo glėbį, bet negaliu, nes bijau, kad tai tuo viskas ir baigsis, norėčiau tavo bučinių, bet tai prisiminus imu verkti… manai man lengva, bet labai apsirinki… sunku kai matai žmogų kurį myli, bet abejoji ar jį sugebėsi susigražinti…

Vaida.

Atsiuntė:  Vaida