Pirštinė – meilės ženklas

Šį aksesuarą mėgo jau senovės Egipte. XIV amžiuje beveik visos “kilmingos rankos” mūvėjo pirštines, tačiau tos rankos buvo… vyriškos. Ir tik XVI amžiuje Katerinos Mediči dėka šis aksesuaras tapo moterų mados detale.  

Iki XIX amžiaus rankų puošmenas ir apsaugą siūdavo rankomis – tai buvo nelengvas darbas, tačiau unikalus ir pabrėždavo socialinį savininko statusą. XIX amžiaus pirmoje pusėje buvo išrastas fabrikinis pirštinių gamybos būdas: lekalo pagalba aksesuaro atspaudą buvo galima pritaikyti tiesiai ant rankos, ir nors pirštinės susideda tik iš 8 detalių, jas pasiūti nebuvo lengva.  

Šiandien rankų “drabužėlis” užtraukiamas ant elektra šildomo metalinio modelio ir blanširuojamas.  

Anksčiau pirštinės buvo austinės, vėliau jas pradėta megzti. Subtilus šilkas neišėjo iš mados iki pat Antrojo pasaulinio karo. Šiandien pirštinės siuvamos daugiausiai iš nailono ar viskozės – dirbtinės ir nekilmingos medžiagos.  

Išrastas ir ypatingas elgesio su pirštinėmis etiketas. Jo simbolinė reikšmė buvo labai vertinama. Mesta ant žemės vyrams, ji reiškė iššūkį, o moters mesta – meilės ženklą. Damos greitai įvertino šio nedidelio aksesuaro iš zomšos, šilko ar minkštos odos jėgą.  

Gaila, tačiau šiandien pirštinės nebėra tokios paslaptingos ir reikšmingos – pirmiausia žiūrima, kad jos būtų patogios, šiltos. Net ir rengiantis į didelę puotą, pamirštame tokį nepakartojamą aksesuarą – ilgas nėrinių pirštinaites.