Prisiminimai

Vartau prisiminimų lapus tarsi nuotraukų albumą. O širdis šnabžda: mano meile, ar pameni tuos praėjusios vasaros vakarus? Kai eidami namų link, skaičiuodavo žvaigždes, kai bandėme įsiklausyti į vasaros vakaro garsus. O atėjus metu mums išsiskirti, tu nenorėjai paleisti manęs ir palydėdavai žvilgsniu.

O ar pameni tą giedrą vakarą, kai jau žemė skendo sniego pusnyse? Mes siautėjome sniege kaip vaikai, sniegas kuteno mums skruostus, bet dar labiau jaudino tavo artumas. Pažvelgiau tau į akis. Jaučiau, jog skęstu jose… Ir po pirmo mūsų bučinio mes dar ilgai stovėjome apsikabinę.

Ruduo. Vėjas sklaido medžių lapus, o mes kopiame į piliakalnį. Kopiame, norėdami įžiebti žiburėlį, gal būt ta ugnelė kam nors širdį sušildys? Kartu tai bus liudijimas apie mūsų degančias širdis…Tą vakarą, kai tolumoje švietė žiburiai, kai pašėlusiai vėjas kedeno mūsų plaukus, tu man pasakei: “Mūsų meilė stipresnė už viską pasaulyje”.

Ir čia pabyra prisiminimai, juos išsklaido vėjas. Šiandien sužinojau, kad mes niekada nebūsime kartu. Žinau tik tai, kad neleisiu vėjui nunešti prisiminimus, juos saugiai uždarysiu savo širdies kertelėje.

Atsiuntė: Sivija