Rankraštis

Norėčiau jums kaip knygą nuo pradžios atskleisti.
Save ir visa perskaityti ištisai
Bet mano knygos puslapiai taip išsisklaidę:
Jos galo ir pradžios neberandu patsai.
Negaila jos. Ji nuobodi kaip visos knygos,
Gyvenimo rašytos žmogiškon širdin,
Ir ką paaiškins tie periodai nelygūs,
Ta jų gaida, kaskart vis krintanti žemyn.
Bet kas gi aš esu?… Jūs norite žinoti.
– Turbūt kažkas keistų troškimų lydinys, –
Ne vienas, į mane pažvelgęs, pasakys.
Taip! Trokštu – nes esu gyvenimo besotis –
Gyvent, gyvent, visus kaskart mylėt labiau,
Galbūt ir dar ko nors… Ar gi aš pats žinau…
/ V. Mačernis /

Viltis – sapnas nemiegant. Patikėk tuo! Visi patikėkit tuo! Nes aš tuo patikėjau. Jei tuo tikiu aš, tai visi tuo turi tikėti. Visi…

Su didele viltimi važiavau vakar i Kauna. Su milžinišku tikėjimu… Visą širdį užvaldė laukimas, nuojauta, kad turi įvykti kažkas neįprasto. Su laime, nerimu įsijungiau kompiuterį. Vos įžengus i kibernetinį pasaulį tikėjau surasti tave. Koks aš kvailys! Bėgu nuo tų minčių, bet negaliu pabėgti. Labiausia bijau to, kad tai man visai naujas jausmas. Aš su daugeliu panelių norėjau suartėti, aš ir dabar daugelį panelių palydžiu savo žvilgsniu. Taip aš esu simpatiškas ir patrauklus. Tačiau aš stengiausi būti negailestingas. Stengiausi žaisti žvilgsniais, suteikti viltį, bet išlikti amžinai šaltas. Ko gero neveltui mano rankos visados ledinės, kurias taip nori nuolatos kas nors sušildyti. Cha! Kokios jos naivios. Aš perdaug myliu save, kad atiduočiau kam nors kitam, kol neįsitikinčiau, kad jos manęs vertos. Iš išorės atrodau ramus, o širdyje pašėlęs, pilnas vilties, tikėjimo ir laukimo. Taip dažnai tariu, jog netikiu meile, bet ištikrųjų tikiu ja daug stipriau negu kas kitas. Aš mokėsiu išsaugoti ta tikėjimą! Aš mokėsiu laukti! O gal ne? Juk vis dažniau pasijaučiu pavargęs nuo laukimo, ieškojimo, gyvenimo nuobodybės.

Dažnai pajaučiu, jog mano gyvenimas reikalingas kitiems, o ne man pačiam. Taip norėčiau užbėgti gyvenimui už akių, sužinoti visą ateitį. O gal ne? Gal nuo to bus tik blogiau. Juk ir dabar, horoskope perskaičiau jog savo išrinktąją sutiksiu šiemet. O Dieve, ir aš tuo patikėjau. Nesuprantu, kaip aš galiu tuo tikėti, aš, savęs pačio Valdovas. Ir kas baisiausia, man išbūrė, kad Ji bus šviesi, mėlynų akių. Aš tuo taip pat patikėjau. Aš juokiuosi pats iš savęs, aš smerkiu už tai pats save, bet ir toliau tuo tikiu. O tikėjimas nuolatos auga ir stiprėja. Niekada už tai neatleisiu sau. Niekada…

Šis naivus tikėjimas dar labiau sudrumstė mano drumzliną gyvenimo tvenkinį. Nuolat ieškojau Jos akių, nes jos akys mėlynos, Ji šviesi. Pasaulyje daugybė mėlynakių šviesiaplaukių, bet dabar reikalinga man Ji. Reikalinga! Aš turiu Ją turėti! Dabar tai pagrindinis gyvenimo tikslas. Juokinga, ar ne? Mano, kuris nuolatos su pašaipa žiūrėdavau į paneles.

Tas kibernetinis pasaulis… Aš ištisas dienas sėdėdavau prie kompo. Ištisas dienas laukdavau Jos. Aš tapau aklas šunytis. Aš ištisai sekioju paskui Ja, nes aš tikiu, kad mūsų gyvenimai turi bėgti kartu. Aš žinau kad kartais Ją nervino toks didelis mano dėmesys. Kartais Ji niekino mane, bet aš negalėjau nieko su savim padaryti. Nesuprantu, kas čia vyksta. Pana valdo mane, o ne aš ją, kaip būdavo iki šiol. Ji kitokia negu kitos, todėl, būtent todėl, man jos taip pašėlusiai reikia.

Šis troškimas taip išaugo, kad aš nebevaldau savęs, aš nebe tas! Nebe tas. Ji pakeitė mane. Ji privertė mane nusižeminti prieš Ją. O tai Tau nebus atleista. Visą kelią aš ieškojau Tavo akių, Tu – mano. Buvo diena kada Tu nepasirodei. To nesitikėjau! Ėmiau širsti. Gimė siaubinga idėja. Iškarto jos išsigandau. Bet ji vis augo, užvaldė visą protą, jausmus. Žinojau, kad tai beprotybė, bet nesusivaldžiau… Aš paskambinau Tau ir paprašiau Tavęs ateiti… Tu atsisakei, nes “buvai labai pavargus”. 1:0, aš pralošiau. Užvaldė siaubingas pyktis, nes Tu pažeminai mane. Mane. Labai norėjau Tau atsilyginti tuo pačiu, bet ačiū Dievui, laiku susivaldžiau. Tai būtų buvusi antra beprotystė, rezultatas būtų padidėjęs tavo naudai. Bet to nebuvo, nors pažeminimo man užteko. Tuoj padėjau ragelį ir ėmiau verkti, verkti isteriškai iš pasiutimo. To dar nebuvo! Tu privertei mane nusižeminti. Dabar laikykis! Skelbiu tau karą! Arba Tu, brangioji, būsi mano, arba visą gyvenimą atsiminsi, kad nereikia žaisti su tokiais, kaip aš.

Atsakymo ieškau “Permainų knygoje”. O ten:

“Jūs kankinatės, jaučiatės nelaimingas. <…> jūs laikote save neteisybės auka. Jeigu visą laiką galvosite, kaip taip galėjo atsitikti, nuo to reikalai nepagerės. Matyt padarėte klaidą, vieną iš tos begalybės klaidų, kurias daro kiti. Daugiau vyriškumo, tegu tai, kas atsitiko, bus jums pamoka ateičiai. O kai dėl jūsų noro, tai juo kažkas jau rūpinasi; Būkite protinga, ramiai laukite, tuomet greitai viskas pasikeis į gerąją pusę.”

Taip, viskas, kas pasakyta tiesa. Tik netikiu, kad kažkas jau rūpinasi. Manimi apskritai niekas nesirūpina. Niekas ir niekada… Tiktai visiems reikia manęs. Net stipriausi žmonės palūžę kreipiasi į mane. Gal būt galėtų padėti kiti? Bet ne… Jie perdaug užsiėmę savimi. Gal būt ir yra vienas žmogus. Jis puikiai suprastų mane. Bet jis pats pasimetęs, ir jam dar reikalinga mano parama. Kur man ieškoti pagalbos? Padėti gali tik Ji! Absurdas, turėčiau prašyti Jos paramos dėl Jos pačios. Uždaras ratas… O juk aš ieškau tik paramos, paprasčiausios draugės. Nejaugi tai buvo taip sunku suprasti. Nejaugi? Atsakyk….

Siaubingai norėčiau dabar imtis Juodosios Magijos, lygiai taip pat žvelgti Marijai į akis. Imtis visų priemonių, kad tik suvesčiau sąskaitas su Tavimi.

“Permainų knyga” pataria ramiai laukti. Bet juk aš negaliu laukti. Aš nenusiraminsiu, jei teks jaudintis dėl to, kad Ji juokiasi iš manęs. Aš niekam neleisiu juoktis iš savęs. Niekam… Kaip matai aš nusiteikęs karingai. Ir mano karas bus gana švelnus, pamatysi. Kaikurie sakiniai skamba tarsi laiškas Tau, nes tvirtai tikiu, kad kažkada būsim kartu, kad Tu gal net ir perskaitysi tai. Žinau bus juokinga. Man ir dabar juokinga. Bet Tu sužadinai jausmus, kurių neturėjo niekas paliesti. Todėl dabar laikykis!

Keista, bet įsiaudrinusią sielą ramina ilgesys, laukimas… Laukiu kažko ateinančio į mano namus. Čia labai kažko trūksta. Ilgesingai dega žvakė, dvi sklidinos taurės šampano, bet antrosios niekas nepriliečia prie lūpų, todėl neliečiu ir aš savosios. Neverta… Kol nėra Tavęs. Baigia prabėgti dvidešimt septyneri laukimo metai. Lauksiu, pažadu, visada lauksiu… Tik kaip sužinoti, ar Tu kada ateisi? O dabar:

Ateik, naktie, ir būki mano mylima!
Ateik, pečius apskleidusi tamsiais plaukais,
Palikę vienu du pasaulyje tada,
Žavingomis svajonėmis galėsim žaist.
/ V. Mačernis /

Užkūriau židinį… Jauki šviesa… Tyla… Ateik… Čia taip jauku. Ateik, Tave aš apkabinsiu, priglausiu… Ir tuomet… ramiai… numirsiu…

Ateik… Padovanosiu Tau baltą lelijos žiedą ir žvakę tirpstančią… Gal šitų dalykų labiau reikia man. Lelijos, kad į jos taurę sudėčiau savo liūdesį. Žvakės, kad jos liepsnoj galėčiau sudegti pats.

Ateik… Pašauksi saulę, nes nuvys lelijos žiedas.

Ateik… Nušluostyk ašarą, nes ji žvakės liepsną užgesins.

Ateik… At…

Kas Tu?… Kūnas? Protas? O gal kas nors daugiau? Ar žinai, kas esi, ar tik tariesi žinanti? Ir ar turi tas žinojimas prasmę?

Jau įsitikinau, gyvenu dėl kitų, o ne dėl savęs. Nejaugi tokia mano gyvenimo misija? Galbūt… Tai nėra blogai. Man gera jaustis reikalingam, gera padėti. O aplinkui tiek daug nelaimingų, nusivylusių. Aš, rodos, jau su savo kančia apsipratau. Nebenoriu atsisukti i praeitį. O žvelgti kažkur toli toli, kažkodėl negaliu. Rodos dar keletas metų, ir… toliau viskas nutrūksta. Kažkur dingsta, vaizduotė neaprėpia. Taip dažnai galvoju apie mirtį. Ir be jokios baimės. Aš nebijau mirti, aš bijau išnykti. Baisu tai, jog manęs nebus čia. O išnykti galima greitai. Todėl trokštu palikti čia savo ženklą. Palikti kažką, kad nors kas atsimintų.

Mirtis… Man tai asocijuojasi su užgesusia žvake, nuvytusiu lelijos žiedu. Tai kažkas kilnaus. Taip norėčiau su kuo nors pakalbėti apie Mirtį, bet visi pašiurpsta išgirdę šį žodį. Na ir nereikia… Apseisiu… Nieko man iš jūsų visų nereikia…

Šventės… Kodėl būtent per šventes mes jaučiamės vieniši? Gal būdamas vienišas gali atidžiau apgalvoti viska ką nuveikei. Kiek padarai per ta laika klaidų. Apmąstai kurias galima ištaisyti, o kurios jau yra nebeištaisomos. Bet kai pradedi apgalvoti viska, tai pastebi kad nieko reikšmingo nenutiko. Daugiau buvo kančių nei džiaugsmo, daugiau buvo ašarų nei šypsenos. O širdis dar vis šalta kaip ledas. Aplinkui tiek daug kenčiančių žmonių. O jis turi viską: grožį, pinigų ir dar visko daug. Bet jam kažko siaubingai trūko. O trūko tiek nedaug.

Na, nesąmonė! Noriu būti savimi. Kitaip nesugebu suprasti savęs. Dabar suprantu, kodėl manęs niekas nesupranta. Juk aš bandau gyventi kažkieno kito gyvenimą. Aš gyvenu pasislėpęs už bjaurios kaukės. Aš bandau pabėgti nuo tikrovės. Ir kam man to reikia? Juk aš vis tiek nesijaučiu laimingas. Gal dar net labiau kenčiu, kad nesugebu taip gyventi kaip jis gyvena. Aš tada save laikau nevykėliu. O mano širdis apsipila krauju. Ir kada baigsis tas gyvenimą? Ar iš viso jis kada nors baigsis? Būsiu aš klajoklis debesėlis, kuris nardys po žydrąsias padangių gelmes ir ieškos kažko. O juk ieškoti kažko yra beprasmiška. Juk kažkas neegzistuoja, jo nėra… Todėl nėra prasmės kažko ieškoti.

Ach, gal nesvarbu troškimai. O ypač prieš Meilės diena. Aš siaubingai bijau šitos dienos. Meile ir Aš – du nesuderinami dalykai. Kur Meilė, ten nėra vietos man. Aš netelpu į tą pasaulį, nes mano širdis nežino, kas tai yra mylėti. Žinau, ji mokėtų mylėti, ji tokia karšta. Bet ji trokšta daugiau, nei jai duodama. Ji kruvina, siaubingai kruvina. O gal ne? Gal ji švari kaip stiklas, kuris nepraleidžia spindulių, o tik viską atspindi. Kas tai pasakys, kas?

Meilės diena, man skamba kaip laidotuvių varpai. Meilė. Tai labai minkštas žodis. Tarsi minkšto, švelnaus padaro prisilietimas. Juk daug gražiau skamba žodis MIRTIS. Akyse tuoj juoda spalva. Gali puikiai išnykti, pasislėpti. O argi pasislėpsi raudonų rožių krūme…. tarp dyglių.

Bet gal norėčiau paskęsti meilės gelmėse, bet atsitrenkiu į abejingumo gruntą,

…. norėčiau numirti tavo rankose, tačiau tavo šaltas žvilgsnis verčia gyventi.

…. norėčiau verkti iš skausmo, bet mano kančia tokia didelė, kad ją pridengti gali tik juokas, tik kaukė;

Gal norėčiau išplėšti širdį ir atiduoti dar kraujuojančią tau, tačiau nesuteiksiu garbės susitepti mano krauju.

Siaubingai bijau dingti. Dingti iš šio pasaulio be žymes, nieko nepalikęs. Ko gero kiekvieno troškimas, kad Žemė, žmonija pajustų tavo būvima.

Jau dvidešimt septyni metai… Jau dvidešimt septyni… Rodos, jie praėjo visiškai be reikalo, vien tik klaidos. Bandymas panaikinti klaidas, darant kitas. Žinau, tai neteisinga.

Bet kodėl aš turiu elgtis, jei pats gyvenimas lieja vien neteisybę. Juk visuomet už gera atlyginama kerštu, už meilę – patyčia.

Atsiuntė: Evaldas